Vėliau nerimas atslūgo, netgi jautėmės visai gerai su atomine elektrine pašonėje, ji tapo lyg ir sava. Dauguma lietuvių juk piestu stojo prieš jos uždarymą. Tačiau AE nesaugumo tema, tik trumpam iškilusia į politinę avansceną Lietuvai stojant į ES, šiuo metu vėl pratrūkome.
Situacija rimta: visai netoli Lietuvos sienos artimiausiu laiku gali būti pastatytos (kai kurios jau pradėtos), trys atominės elektrinės: Baltarusijoje, Kaliningrado srityje ir Lenkijoje. Turint galvoje, kad vietoje Ignalinos AE Lietuvoje turėtų iškilti nauja, nerimauti ir kalbėti yra apie ką. Svarbu, kad tos kalbos visoms suinteresuotoms šalims padėtų susikalbėti ir suteiktų didesnių saugumo garantijų.
Vos už 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos, už 50 kilometrų nuo Vilniaus, Baltarusijoje, ties Michailiškių kaimeliu Astraveco (Astravo) rajone prie Neries pradėti paruošiamieji darbai naujai atominei. Po 6 metų, 2016-ais turėtų būti paleistas pirmasis jos blokas, 2018-ais – antrasis. Tarptautinių konvencijų nustatyti aplinkosaugos standartai, sprendžiant iš gaunamos informacijos, Baltarusijoje galėjo būti pažeisti. Daugiausia nerimo kelia du aspektai. Pirmasis – Neris gali būti užteršta radioaktyviomis medžiagomis. Antrasis – statomas Europoje neišbandytas Rusijos gamybos reaktorius.
Įsiklausius į specialistų kalbas Lietuvoje ir Briuselyje, aiškėja, kad skirtingai nuo Ignalinos AE, Baltarusijoje naujojo reaktoriaus aušinimui naudojamas vanduo nebus grąžinamas į ežerą (upę), o paprasčiausiai išgaruos. Anot ekspertų, Ignalinos RBMK (Černobylio tipo) reaktorių galėtume palyginti su senuoju „Moskvičiumi“ (jaunajai kartai priminsiu, tai – kuklios klasės dažnai gendantis tarybinis automobilis), o Baltarusijos elektrinės reaktorius, kurio elektronika sukurta „Siemens“ koncerno – su naująja „Audi“.
Skirtumas su Černobyliu
Ignalinos AE reaktorių galima pavadinti seneliu, o Astraveco AE – vaikaičiu, nes pirmasis projektuotas apytikriai prieš 50 metų. Sustabdyta Ignalinos AE laikyta nesaugiausia ES elektrine. Pagrindinis jos trūkumas, šalia reaktoriaus konstrukcijos lemtingų ydų (Černobylyje jis gi sprogo!) – nėra apsauginio gaubto. Astraveco AE jis numatomas.
Žinoma, reikalas pernelyg rimtas, kad būtų galima lengvai patikėti optimistiniu ateities paveikslu. Juk dėl skystų atliekų garinimo gali padidėti cheminė ir radiacinė nemažos teritorijos tarša. Ši AE statoma viename gražiausių kaimyninės šalies kampelių.
Ne iš piršto laužti nuogąstavimai, kad AE statyba „paskandins“ unikalią lietuviškų etninių žemių salą – Gervėčių – Rimdžiūnų kraštą. Šios vietovės seisminiu požiūriu yra pavojingiausios ir trapiausios Baltarusijoje. Ekologinės nevyriausybinės organizacijos Minske skambina visais pavojaus varpais, bet jų garso šalyje negirdi, jis slopinamas.
AE projekto pristatymai visuomenei ir Baltarusijoj ir Lietuvoj organizuoti paviršutiniškai, neatsakant į pagrindinius klausimus, be tikro viešumo. Prisimintina, kad AE saugumas, poveikis gamtai, kiti ilgalaikiai procesai ir jų rezultatai gyvybiškai aktualūs ne tik Lietuvai, bet ne mažiau - ir pačiai Baltarusijai, visoms regiono valstybėms.
Uždrausti negalima
Nei Lietuva, nei visa Europos Sąjunga negali uždrausti atominių elektrinių statybų kaimynystėje. Pagal tarptautinę teisę neišskirti atvejai, kai AE statomos valstybių pasienio srityse. Belieka pasitelkti tik pačios Baltarusijos ratifikuotas tarptautines aplinkosaugos konvencijas - Espoo, Orhuso, numatančias konsultacijas dėl AE saugumo ir aplinkosauginių standartų su kaimyninėmis šalimis, su visuomene. Reikalauti, kad tokių konsultacijų būtų pakankamai, kad ataskaitos apie saugumo aspektus ir poveikį aplinkai būtų ne reklaminės, bet analitinės, studijomis ir faktais pagrįstos, kad būtų konkreti radioaktyvių atliekų bei panaudoto branduolinio kuro tvarkymo programa.
Dėl minėtų reikalų reikia skambinti visais varpais. Juk statyti atominę elektrinę prie pat kitos šalies sostinės (iki Vilniaus, primenu – 50 km) – tikrai nekorektiška. Tokio precedento Europoje, regis, dar nebuvo. Tiesa, pažvelgę į žemėlapį, galime įsitikinti, kad AE iškilusios visai greta Briuselio, Madrido. Mūsų regione artimiausia kaimynyste (apie 150 km) su AE gali „pasigirti“ Sankt Peterburgas.
Bet visos tos AE – savos, ne svetimos valstybės pastatytos. Tiesa, pati Lietuva ruošiasi statyti naująją elektrinę beveik ten pat, kur stovi uždarytoji – vaizdingose Nacionalinio parko prieigose, 3-5 km nuo sienos su Baltarusija. Tačiau vis dėlto nuo Minsko ji nutolusi pora šimtų kilometrų. O ir trečdalis ežero, kurio vandenį naudojo senoji IAE, priklauso Baltarusijai, bet naujoji iš ežero, panašiai kaip baltarusiškoji, vandens naudos nedaug. Tad ir Lietuvai savo adresu gali tekti išgirsti tuos pačius argumentus, kuriuos šiandien adresuojame kaimynams.
Šalia - 5 atominės
Jeigu visos Baltijos rytinės pakrantės šalys įgyvendins savo planus, čia artimiausiu metu išdygs penkios naujos AE! Netrukus startuos statybos Kaliningrado srityje, 13 km į pietryčius nuo Nemano (Ragainės), visai arti Lietuvos sienos, 150 km nuo Kauno. Lenkai vietą savo AE taip pat nusižiūrėję netoli mūsų sienos. Planuoja statyti ir estai. Penkių atominių elektrinių tokiam nedideliam regionui tikrai per daug. Galima numatyti, kad pastatytos bus 2-3 ir būtent tos, kurios startuos pirmosios.Lietuvai labiausiai rūpi tos elektrinės, kurios išdygs netoli nuo mūsų didžiausių miestų. Ar dar galima pakeisti statybos vietas, užtikrinti, kad būtų laikomasi aukščiausių saugumo ir aplinkosaugos standartų? Pirmoji užduotis – misija beveik neįmanoma, tarptautinė teisė ne mūsų pusėje.
Padėti gali tik geros kaimynystės santykiai ir gera valia, valstybių vadovų savitarpio supratimas. Na, o dėl standartų, tai turi stipriai padirbėti vyriausybė, atitinkamos ministerijos. Ir, žinoma, privalome pasinaudoti narystės Europos Sąjungoje privalumais. Kaip tik šiomis dienomis EK pirmininkas J. M. Barroso pasisakė už tai, kad ES valstybės laikytųsi aukščiausių standartų branduolinių elektrinių saugumo bei radioaktyvių atliekų saugojimo srityse ir pareikalautų, kad nuo tokių standartų nenukryptų ir kitos šalys. Nepamirškime, kad Briuselis, turi nemažai svertų santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis. Tai taikytina ir Baltarusijai, ir Rusijai. Įsidėmėtina, kad raktai nuo baltarusiškos AE seifo guli ne Minske, o Maskvoje, kadangi tik pasiskolinusi tenai 5 mlrd. dolerių Baltarusija gali pastatyti AE.
Būdai kovoti
Lietuvai teks rinktis, kokiais būdais veikti, išsakant ir ginant savo interesus. Mitinguojant, renkant parašus, skelbiant demaskuojančias peticijas, deklaracijas ar vedant dalykiškas derybas, kuriant palankesnę tarpvalstybinių kaimyninių santykių atmosferą. Pirmasis – efektingesnis, triukšmingesnis, mums labiau įprastas, daugeliui – patrauklesnis. O antrojo pagrindinis privalumas - jis gali būti rezultatyvesnis.Jeigu, be kita ko, sugebėsime suremti pečius su kitomis ES valstybėmis, pasiekti europinių sprendimų ir europinės kontrolės. Beje, senosiose ES šalyse šiuo metu statomos tik 2 elektrinės – viena Prancūzijoje, o kitos statyba Suomijoje stringa skandaluose. Statyba vėluoja trejus metus, pradinė sąmata išaugo 1,5 karto. Be to, už prancūziško reaktoriaus įrengimą Suomijoje atsakinga „Siemens“ susipyko su „Areva“ ir šiuo metu linksta į bendradarbiavimą su Rusijos „Rosatomu“.
ES neturi vieningos atominės energetikos politikos. Kiekviena šalis sprendžia pati: ar ji kategoriškai prieš atomines elektrines, kaip Austrija, Airija, iš dalies – Vokietija, ar už – kaip Prancūzija ir kai kurios kitos.
Prisiminti istoriją
Pravartu prisiminti dar keletą faktų iš atominės energetikos istorijos.
1978 m. austrai referendume balsavo prieš baigtos statyti modernios Cventendorfo AE atidarymą. Iki pat 1986 m. Černobylio katastrofos buvo bandoma įtikinti visuomenę paleisti šią AE. Po Černobylio tapo aišku, kad referendumo sprendimas atšauktas nebus.
1979 m. JAV Trijų mylių saloje per avariją atominėje elektrinėje žuvo 2 žmonės, o radiacijos išplitimą sulaikė gaubtas. Tai buvo nokdaunas atominės energetikos palaikytojams Šis incidentas sustabdė jos plėtrą šioje šalyje trims dešimtmečiams. Tik dabar Prezidentas Barakas Obama patvirtino paskolas statyti du naujus reaktorius ir taip atnaujinti investicijas į atominės energijos industriją.
Trijų mylių salos avarija ir ypač antrasis žiaurus nokdaunas - Černobylio katastrofa - žymiai atšaldė AE šalininkų entuziazmą visame pasaulyje. Nuo 1963-ųjų iki 1979-ųjų kasmet pasaulyje buvo pastatoma vis daugiau reaktorių. Tačiau nuo 1980-ųjų šis skaičius pastoviai mažėjo.
Dabar vėl kalbama apie atominės energetikos atgimimą.
Tačiau... Bet kuri didesnė avarija atominėje elektrinėje bet kuriame pasaulio krašte reikštų labai staigią to atgimimo pabaigą.
Todėl ir mes, ir kaimynai, turėtume įsidėmėti: saugiausia, geriausia ir pigiausia energija yra sutaupyta energija. Ji, kaip ir energija iš atsinaujinančių šaltinių, yra ateities energija, leisianti stabdyti ir klimato kaitą. Tai yra principinis Europos Sąjungos požiūris.