Bendras panašumas tas, kad tokie politikų tekstai įgarsina rinkėjų mintis, o joms (dar vienas panašumas) – niekas protingai ir sistemingai neoponuoja (o šita tema verta ne vieno įrašo, kad Lietuvoje beveik niekas nepalaiko pamatuotos, solidžios diskusijos apie Lietuvą Europos Sąjungoje, kad ir mūsų europarlamentarai).
Trečia bėda, kad rinkėjai neturi net kaip persvarstyti savo etno-centrinių idėjų, dažnai ekonomiškai trumparegiškų idėjų, nes niekas nepalaiko solidžios diskusijos, kai populistai gausiai semia naudą iš tokios situacijos.
Bet grįžkime prie Asscherio, kuris nėra joks išsišokėlis šių dienų politinėje arenoje, kaip tik priešingai – vis dažniau pasikartojantis simptomas. Taigi jis gana diplomatiškai kalba, kad norėdami ir toliau turėti naudos iš laisvo judėjimo, turime rasti būdą kaip kovoti su neigiamomis pasekmėmis – imigrantų išnaudojimu ir vietinių išstūmimu iš darbo rinkos.
Anot Nyderlandų vicepremjero, su kuriuo minėtą tekstą kartu pasirašė ir Davidas Goodhartas, už ribojimus pasisakantis britų visuomenės veikėjas, darbo jėgos judėjimo ribojimas turėtų būti svarstomas Briuselyje ir niekas neslepia, kad tokias idėjas politikams diktuoja augantis visuomenės skepsis.
Olandai ar britai čia nėra vieni, panašios nuotaikos vyrauja net ir naujosiose valstybėse. Kad ir pas mus. Nors lietuviai, kartu su lenkais ir gal rumunais, pirmiausia įsitikino, kad laisvas darbo jėgos judėjimas reiškia geresnį gyvenimą (dažnai vartojant žodį „orus“), milijardines perlaidas artimiesiems čia, Lietuvoje ir kitokią naudą.
Išvažiavusiųjų liūdi tik šeimos ir darbdaviai, kurie neberanda, kas galėtų gerai dirbti. O patys ekonominiai migrantai dažnai spjaudosi nuodais interneto komentaruose ir nežada grįžti.
Bet lietuviai prieš galimybę patiems priimti ekonominius imigrantus, apie kurių poreikį garsiai kalba Lietuvos darbdaviai. Trumpiau: įstoję į ES iš Lietuvos veržėmės lauk kaip per minia plūsta vidun per „apsipirkimo naktis“, bet patys įsileisti nieko nenorime. Ir mes ne vieni tokie. Bet stokojant supratimo, kad paėmus kartais reikia ir duoti, ir, kad laisvas judėjimas yra pamatinė sąjungos, kurioje gyvenam, vertybė. Ir apie tai reikia kalbėti ir diskutuoti, o ne tyliai pamėginti pakeisti.
Nes ateis dar viena ir kita diena, kada mes pradėsime mokėti į ES biudžetą, o ne tik gauti milijardines išmokas. Ir tada turėsime aiškia žinoti, KODĖL mes turime jas mokėti, o ne tik gauti.
Parengė Vytė Rūkaitė