Vaizdinys pasirodė toks efektingas, kad vis mačiau, kaip, dangui lengvai pritemus, iš lėktuvo išlipa drūtas, gal kiek storokas, bet fiziškai žemę dirbti pasirengęs Johnas Smithas, vienoje rankoje laikantis piniginę, kitoje – plūgą. Ir kuprinėje dar – vėliavėlių, kurias susmaigstys po kiekvieno „arimo“, kad visi dabar jau tikrai žinotų, jog ši žemė, kurią pats užsienietis, atvykęs iš paties užsienio, nusipirko ir suarė, yra jo. Užsieniečio.
Bulgarija to užsieniečio su plūgu buvo taip išsigandusi, kad pereinamąjį laikotarpį dėl draudimo parduoti žemę Johnui panaikinimo bandė dar prasitęsti, jam jau pasibaigus 2014-ųjų pradžioje. Parlamentas buvo nutaręs draudimą pratęsti iki 2020-ųjų. Tačiau vėliau labiau nei Johno Smitho išsigando įsipareigojimų Europos Sąjungai nevykdymo, ir teismas draudimą paskelbė prieštaraujančiu konstitucijai. Todėl žemę, skirtą žemės ūkio reikmėms, dabar Bulgarijoje gali pirkti kas nori. Bent teoriškai.
„Niekas tiksliai nesupranta, kaip dabar yra iš tikrųjų“, – sako žurnalistas ir socialinių mokslų atstovas Pavelas Antonovas. „Parlamento balsavimas po konstitucinio teismo sprendimo nebegalioja, taigi, remiantis teisine logika ir ekspertais, žemę dabar galima pirkti be apribojimų. Tačiau pareigūnai sako vieni kitiems prieštaraujančius teiginius. Oficialus atsakymas yra „taip“, žemę dabar gali pirkti visi.“
Anot Pavelo Antonovo, Bulgarijoje nuomonės dėl visos situacijos pasiskirsčiusios į kelis lygmenis: populiariąją, teigiančią, kad užsieniečiai išpirks žemę, o Bulgarija – tokia neturtinga, tad pirmiausia, ką reikia padaryti, tai sulaukti, kol vidutinis atlyginimas pasieks europinį lygį. Kiti esą aklai kartoja europinės integracijos argumentą, net nenorėdami gilintis į niuansus, o tretieji – analizuojantys ir suvokiantys, kad tokia tvarka, leidimas užsieniečiams pirkti žemės ūkio paskirties žemę be apribojimų, visgi tikrai palankesnė turtingoms ekonomikoms (nes bulgarai taip lengvai žemės Austrijoje vis tiek negali nusipirkti), tačiau toks jau buvo susitarimas su Europos Sąjunga, ir jokių diskusijų čia negali būti.
Visa tai… regis, kažkur girdėta?
Lietuvos žemės pardavimo užsieniečiams istorija – tiek šešėlių baimės, tiek įsipareigojimų Europos Sąjungai vykdymo būtinybės atžvilgiu, tiek aklu vieno ar kito teiginio kartojimu – išties labai panaši, tik datos kitokios. Lietuva pradžioje irgi gavo septynerių metų pereinamąjį laikotarpį prisitaikyti prie bendrų ES praktikų drauge su Čekija, Estija, Latvija, Vengrija, Slovakija ir Lenkija (pastarosios pereinamasis laikotarpis ilgesnis). Vėliau jį irgi kiek prasitęsė.
Dabar laikotarpis, kol žemės pirkti užsieniečiams laisvai vis dar negalima, sparčiai artėja prie pabaigos. Bulgarijoje pabaiga jau priartėjusi, tačiau referendumo retorika aktuali ir čia.
„Nacionalistų populistų partija „Ataka“ (kurie formaliai net nėra valdžioje, tik paremia valdžią), kurie ir „prastūmė“ iki 2020-ųjų paskelbti moratoriumą, dabar, jau pasibaigus visiems terminams, skelbia, kad jį surengs“, – sako P. Antonovas. „Tačiau kaip galima surengti referendumą dėl to, kas nekonstituciška? Viskas, kas yra, – tik populistų kalbos“, - sako jis.
Akivaizdu viena: nei Bulgarijoje, kur jau suėjo visi terminai, nei Lietuvoje, kur jie jau greitai sueis, aiškumo ir visuomenės suvokimo nė kiek ne daugiau nei anksčiau. Tariamų užsieniečių šešėliai tebegaubia dangų, mitai sklando ore, o politinės partijos toliau aiškina, kas ką ir iš ko išpirks.
Tačiau – paradoksas – vis dėlto labiausiai į Lietuvos Bulgarijos „žemės išpardavimo“ istorija panaši dar kai kuo: ir ten, ir čia, Johnas Smithas su plūgu ir pinigine būtų galėjęs atskristi daug anksčiau, jei tik jam būtų buvę ūpo.
Kaip nurodo Europos politikos studijų centro atliktas tyrimas, Lietuva pasižymi tuo, kad jau dabar užsienio piliečių valdomoms įmonėms nedraudžiama būti žemės savininkais. Žemę šiuo metu čia pirkti gali ir tie užsieniečiai, kurie susituokę su Lietuvos piliečiu. Taip pat tie, kurie trejus metus Lietuvoje jau ūkininkauja. Žemę – žemės ūkio paskirties ar miško plotą – galima pirkti užsieniečiui Lietuvoje registruojant įmonę. Didžiausia bėda čia gal ta, kad nelieka paveldėjimo galimybės – žmogui mirus, turtas tampa įmonės turtu. Vadinasi, jei dėl kokių nors priežasčių reikia uždaryti įmonę, tai ir žemę tenka su ja parduoti.
Niekas Europos Sąjungos ar Europos Ekonominės Bendrijos piliečio sustabdyti žemės nusipirkti negali uždrausti ir Bulgarijoje – čia taip pat iki draudimo panaikinimo buvo galimybių. Jos galiojo įmonėms, registruotoms Bulgarijoje, ar per paveldėjimą. Buvo daugybė pavyzdžių, kai asmenys ar įmonės iš kitų šalių ūkininkavo Bulgarijoje – naudodamos nuomotą ar joms priklausančią žemę – graikai, kinai, italai. Juk investicijoms užtenka, kad niekas neribotų nuomos. O nei Bulgarijoje, nei kurioje nors iš šalių, kurios drauge su Lietuva panašiai įsipareigojo Europos Sąjungai prie jos prisijungdamos, jos niekas ir neribojo.
Šiame kontekste kai kurie bulgarų apžvalgininkai prisimena ankstesnių valstybių bandymus pritraukti investuotojus iš Kataro ar Izraelio plėtoti žemės ūkį – daugelis, jei ne visi, galiausiai žlugo. Ir apskritai, užsiimti žemės ūkiu čia ir šiaip nėra jau taip paprasta: žemės priklausymas skirtingiems subjektams, sudėtingos ir nepigios procedūros gauti vandenį ir elektrą, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, biurokratinės procedūros, pagaliau – kultūriniai skirtumai. Todėl apžvalgininkai atsargiai kelia klausimą: jeigu susidomėjimas žeme būtų toks didelis, gal ji jau seniai būtų visa išpirkta?
Todėl gal vis dėlto, prieš įsitraukiant į referendumo retorikas, verta ar vertėjo pasvarstyti, kad gal nei mes, nei jie iš tiesų nesame nei per daug įdomūs, nei per daug patrauklūs užsienio verslui? Net tokiam tradiciniam kaip žemės ūkis.
Ir tik tuomet, prisimerkus ir nustačius baimės miną, pradėti dairytis baugaus užsieniečio, vienoje rankoje laikančio plūgą, kitoje – piniginę, šešėlio.
Živilė Kropaitė