Dėl anglų kalbos nėra ko skųstis, nebent, kad galėjo mokyti dar daugiau. Bet „į žmones“ (gal kiek kita prasme, nei tikėjosi patarėjai) pirmiausia padėjo išeiti rusų kalba, kurios, tiesa, gyvenimas išmokė geriau už mokyklą. Mat esu beišmirštančios – kaip sykį apibendrino vienas kolega, sovietinės (tiesa, atrodo, kad rusų kalbos mokymasis išgyvena šiokį tokį renesansą) – kartos, kuri dar moka rusiškai, atstovė. Ir ne vien suprasti, bet ir kalbėti, skaityti ir net rašyti kompiuteriu. Ne sykį įsitikinau – ką bekalbėtume apie didžiąją kaimynę, jos kalba praverčia. Kaip ir – nepatikėsite – kuklios lotynų kalbos žinios, ypač kai reikia suprasti vieną kitą oficialų užrašą Italijoje. Faktas – kuo keistesnė kalba, tuo daugiau naudos iš jos gali išpešti.

Bet šįsyk – ne apie rusų kalbą ir ne apie tai, kokie mes protingi, ją mokėdami, o apie poliglotus lietuvius, tamsuolius vakariečius ir žmogaus teises.

Kai tik Lietuvoje ėmė skelbti „Eurobarometro“ tyrimo rezultatus, visada džiugindavo žinutės apie užsienio kalbų mokėjimą. Lietuviai šioje srityje visiems šluosto nosį: 9 iš 10 moka bent vieną užsienio kalbą - neįtikėtinas pasiekimas! Pabandykite to pasiteirauti Atėnų, Romos ar Varšuvos gatvėse. Europos Sąjungos vidurkis vos perkopia 50 proc. Panašūs ir 2011-ųjų surašymo duomenys.

Rezultatai nebeatrodo džiuginantys, kai pagalvoji, kokias kalbas mokame: jaunimėlis (mažuma) čiauška angliškai, vyresnieji (dauguma) nepamiršo rusų kalbos (kuri ES neturi oficialaus statuso). Jei per pamokas nemiegi, tiek neišmokti tiesiog neįmanoma. Pusė lietuvių ir ketvirtadalis visų europiečių moka bent dvi užsienio kalbas (tas pačias rusų ir anglų, jei kalbėsime apie Lietuvą). Guodžia nebent tai, kad panaši proporcija ir tų, kurie moka daugiau kalbų.

Visas pasididžiavimas savo ir kitų lietuvių lingvistinėmis žiniomis (ne juokas išmokti kalbą su skirtinga abėcėle – vakariečiams tai kartais vis dar padaro įspūdį) nublanko, kai gavau progą padirbėti spalvingame vakariečių kolektyve. Kabineto kaimynai – danas ir turintis danų bei prancūzų kraujo – neblogai mokėjo tą pačią rusų kalbą (pirmasis išmoko Tadžikistane, antrasis – dėl žmonos). Italai ir ispanai lengvai peršokdavo nuo anglų prie prancūzų kalbos (jau nekalbant apie belgus ir daugelį kitų vakariečių). Vokiečių gramatika daugumai irgi nebuvo problema. Ispanė, vasarą pasiėmusi mėnesį atostogų, pramoko olandiškai – nes tiesiog užsimanė. Tokia mišrainė gerokai sumaišė kortas – tai mes, lietuviai, esame poliglotai ar ne? Žinoma, kolegos buvo ne statistiniai europiečiai, bet vargu, ar daugelis panašaus lygio tautiečių galėtų užsiimti tokia kalbų akrobatika.

Šio teksto nebūtų buvę, jei ne viena kiek komiška scena Štutgarto oro uoste. Vėlavau į lėktuvą ir tikėjausi kuo greičiau įveikti saugumo kontrolę, bet metalo varteliai ėmė cypti lyg ugniagesių automobilis. Viena pareigūnė, pasičiupusi rankinį tikrintuvą, liepė pasitraukti į šoną (spėju, nes kalbėjo vokiškai). Prisimindama ankstesnius patikrinimus ištiesiau rankas į šoną. Nors tikrintuvui užkliuvo visos įmanomos metalinės detalės, pareigūnė nieko nesakė ir buvau beeinanti kuprinės, bet iš žvilgsnio supratau, kad procedūra nebaigta. Laukiau instrukcijų - tyla.

Susivokiau, kad turiu apsisukti – vėl pypsėjimas, vėl tyla, vėl ketinau nueiti, bet pareigūnė beveik pačiupo už rankos ir, išbėrusi kelis sakinius vokiškai bei supratusi, kad ta kalba nėra mano stiprioji pusė, gestais parodė atsukti padus. Nebeištvėriau: „Ei, čia oro uostas, galima ir angliškai kalbėti.‟ Pareigūnė puikia anglų kalba atšovė, kad aš neįspėjau nesuprantanti ir „it's Germany, not London, we're not gonna speak English!‟ (čia Vokietija, ne Londonas, angliškai mes nekalbėsim!).

Kažką burbtelėjau atgal, bet, nebenorėdama gaišti laiko ir kelti įtarimų kaip galima teroristė (maža kokie tie padai atrodė), nebesiginčijau. Užtat gavau peno vėl permąstyti kalbų reikalus – kuris požiūris vis dėlto geresnis?

Akivaizdu, kad lietuviai, kaip daugelio mažųjų ES šalių gyventojai, su užsienio kalbomis draugauja labiau nei statistinis europietis, užtat vakariečiai stebina puikiomis „teisingų kalbų“ (kurios, pavyzdžiui, praveria duris į Briuselio institucijas) žiniomis. Mes jų irgi mokomės, bet dažnai iš reikalo: prancūzų ir italų – nes taip gražiai skamba, vokiečių – nes kitaip Vokietijoje negausi darbo, norvegų – nes irgi reikia. Britams mokytis nebūtina – jų kalbos mokosi kiti. Vokiečiams – irgi, nes šalis didelė, nori gauti iš jos naudos – būk malonus, pasistenk ir prisiderink. Toks įsitikinimas gimdo interneto folklorą: „Vokiečių kalbos neįmanoma išmokti per visą gyvenimą.‟

Keletą atsakymų radau sename, bet vis dar aktualiame interviu su Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijos prezidentu profesoriumi dr. Gerhardu Stickeliu. Beje, vokiečiu.

„Europa negali pasigirti dideliais žemės turtų ištekliais. Visas jos turtas yra kultūrinė įvairovė. O ši iš esmės ir remiasi kalbų įvairove. Europiečių tradicijos, jų mokslo bei kultūros pasiekimai puoselėjami nacionalinėmis kalbomis. Vienoje vienintelėje kalboje visa tai ilgainiui išnyktų. Visa Europos civilizacijos istorija rodo, kad ūkio, mokslo ir kultūros pažangą kalbų įvairovė veikiau skatina negu stabdo. Šiuolaikinės Europos mokslo, ūkio ir kultūros pradžia siejama su italų, ispanų, prancūzų, anglų, vokiečių ir kitų „liaudies kalbų“ įsitvirtinimu šalia lotynų, kaip vienintelės Europos viduramžių elito kalbos.‟

Vadinasi, kad ir „ne tas‟ kalbas mokėdami, lietuviai elgiasi teisingiau? G. Stickelio patarimas – senas ar jaunas esate, mokykitės kalbų ir kuo daugiau jas vartokite. Kitaip gali išsipildyti jo pesimistinis scenarijus: per ateinančius dešimtmečius kalbų vis labiau įsigalės anglų kalba, o kitos, net gana populiarios dabar, liks pokalbiams šeimoje ir liaudiškoms šventėms. Kita vertus, išeitų, kad ir arogantiška ponia oro uoste buvo teisi.

O kuo čia dėtos žmogaus teisės? – paklausite. Kai negali susikalbėti su kitu žmogumi, subliūkšta ne tik žmogaus teisės, bet ir elementarus orumas. Jei atsiduri situacijoje, kurioje pajunti pavojų savo saugumui (galėjau nusisukti nuo ponios ir nueiti, bet ar tuomet nebūčiau vietoj skrydžio sulaukusi antrankių – kalbų nemokėjimas nuo bausmės neatleidžia). Tuomet žmogus tampa socialiai neįgalus.

ES, nors darbinėmis laiko anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas, puoselėja daugiakalbystę, tad panašiose situacijose žmogui turi būti užtikrinta galimybė susikalbėti gimtąja kalba. Bendravimas su oro uosto pareigūnais yra oficialus, tad vokiečių kalba lyg ir neturėjo manęs įžeisti, bet ponia pirmiausia galėjo pasidomėti, ar ją suprasiu.

Panašu, kad išeitis viena – saugoti savo kalbą (mums, keliems milijonams lietuvių, tai turėtų būti ypač aktualu), bet kartu mokytis bendrauti kitoniškai, kad angliškai galėtume susišnekėti ne vien Londone. Ir neapsiriboti vien anglų kalba, nes tai ne tik daro įspūdį bičiuliams ir darbdaviams bei padeda keliaujant, bet ir sustiprina gimtosios kalbos įgūdžius bei apsaugo nuo silpnaprotystės.

Skęstančiųjų gelbėjimas kartais yra pačių skęstančiųjų reikalas, tad kas geriau užtikrins jūsų teisę būti suprastam ir suprasti kitus, jei ne pats?