Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (42)
Briuselis

Briuselis lietuvio akimis: tai mano (ne)svajonių miestas

Briuselis turi daugelį veidų ir atrodo visi jam tinka. Pats miestas save vadina Europos sostine, bet pažvelgus iš arčiau, tokį terminą galima pritaikyti tik iš dalies – priklauso nuo to, kas slypi už žodžio „Europa“. Neapleidžia įtarimas, kad taip, kaip mūsų žemynas yra pasidalinęs į daugelį kultūrų, kalbų ir iliuzijų, taip ir paties Briuselio vienareikšmiškai įvertinti negalima. Net ir klijuojant skambius pavadinimus.

Prieš važiuojant gyventi į Belgijos sostinę, pirmą kartą neturėjau jokių lūkesčių ar prietarų, o ir atsiliepimai niekada netekėjo identiškos nuomonės srove. Ir pačiam buvo keista, kad miestas vaizduotėje nesukėlė jokių mįslių, kaip tai daro Roma, Londonas ar Paryžius. Vizitinės kortelės Briuselis neturi, todėl važiuojant iš oro uosto miesto autobusu namų link kilo tik techniniai klausimai: kalbos barjerai, mokestinės naštos, parduotuvių darbo laikas ir t.t.

Briuselis lietuvio akimis: tai mano (ne)svajonių miestas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tai, kad sostinėje apstu biurokratų – tiesa. Iš pradžių keliaujant į darbą kartu su kostiumuotų ir portfeliuotų žmonių minia, vaizdiniai kėlė niekados nemiegančio, verslo, politikos ir kultūros centro įspūdį. Žodžiu, atrodė tarsi mažasis Europos Manhetenas. Kasdienis kelias privertė atidžiau pažvelgti, kas slepiasi už institucinės romantikos. Pasirodo, tai tik irzlūs veidai ir nuobodūs pastatai. Bet iš pradžių derėtų pateikti keletą faktų apie patį miestą ir paaiškinimų, kodėl jis yra toks, koks yra.

Praėjusių metų vasarą Briuselį ištiko šokas – prancūzų laikraštis „Liberation“ miestą pavadino tokiu baisiu ir tokiu purvinu, kad atvykusius žmones tiesiog išmuša iš vėžių. Žinoma, Briuselis turi savų urbanistinių problemų, kurioms verkiant reikia griežtesnes priežiūros. Gatvėse išmėtyti šiukšlių maišai, nes nėra konteinerių sistemos, ir nemalonus senamiesčio kvapas verčia susimąstyti, ar visgi pelnytai Europa ir Briuselis yra vartojami kaip sinonimai. Neabejotinai miestas turi keistų ypatybių.

Skirtingos barikadų pusės

Briuselis, remiantis „Eurostat“ duomenimis, yra trečias pagal turtingumą Europos Sąjungos regionas. Jį aplenkia tik Londonas ir Liuksemburgas. Tiesa, nedarbingumas viršija 17 proc. ir susilygina su Ispanija ir Graikija. Didžioji dalis miesto turtų atkeliauja iš ES ir NATO institucijų, kurios pritraukė tūkstančius gerai apmokamų darbuotojų, lobistų, žurnalistų ir verslininkų iš viso pasaulio.

Didelį nedarbingumo lygį galima paaiškinti sudėtingais ir ginčytinais santykiais tarp susiskirsčiusių Belgijos kalbinių bendruomenių. Beveik 1 milijonas gyventojų kalba prancūziškai, bet kadangi sostinė yra apsupta olandiškai kalbančio Flamandų regiono, oficialiai vyrauja dvikalbystė. Tai užtrenkia duris tūkstančiams žmonių, kurie nevaldo abiejų kalbų, o sunkumų prideda ir tai, kad daugelis darboviečių reikalauja ir anglų kalbos žinių.

Tiesa, beveik trečdalį Briuselio populiacijos sudaro užsieniečiai, bet, deja, jie gyvena visiškai atskirame pasaulyje nei vietiniai belgai. Kodėl taip yra? Atvykėliai yra laikomi pasiturinčiais ir toliau turtėjančiais eurokratais, o vietinių daugumą sudaro Paryžiuje mokesčius mokėti vengiantys prancūzai ir imigrantai morokiečiai, gyvenantys glaudžiose ir didelėse bendruomenėse pačiame miesto centre. Būtent todėl tie, kurie mėgaujasi prabangos prekėmis prekybos gatvėje, vengia peržengti tiltą ir papulti į Molonbyko rajoną, kurio didžiąją dalį sudaro musulmonų bendruomenė, o jaunimo nedarbas siekia apie 40 proc. Skirtumai tarp galingojo Briuselio, siekiančio tapti Europos federaline sostine, ir miesto skurdžių rajonų dažnai priverčia lyginti su tokiomis pačiomis problemomis susiduriančiais Vašingtonu arba Maskva. Bet abejotina XX amžiaus Europos rajono architektūra tik parodo, kaip šiam miestui toli iki kitų sostinių elegancijos.

Briuselis lietuvio akimis: tai mano (ne)svajonių miestas
© Scanpix

Tiesa, nepaisant istorinių rajonų grūsties, tiesiant kelią urbanistiniams greitkeliams ir monolitiniams biurams, Briuselis išlaikė dalį savo praeities šarmo. Pirmiausia, kas krenta į akis, ir kas galėtų tapti miesto įvaizdžio centru – art deco stiliaus namai, virtę nemokamais gatvių muziejais. Miesto centrinė aikštė, Grand Place, kurioje iškilę XVII a. gotikiniai gildijų namai ir rotušė, yra pripažįstama, kaip viena gražiausių Europos urbanistinių erdvių. O kelionė senuoju tramvajumi medžių alėja buvusios karalių rezidencijos link yra įtraukta į gražiausių Europos maršrutų dešimtuką. Kaip bebūtų, skųstis miestu labiausiai patinka atvykėliams, kurie dar yra neperpratę arba neįpratę prie šio šiek tiek kitokio miesto. Toks buvau ir aš.

Erzinantis gyvenimo būdas

Pirmiausia derėtų pradėti nuo socializacijos. Galiu patvirtinti, kad mitai nemeluoja. Belgai nėra ypač draugiški užsieniečių atžvilgiu. Dažniausiai vietiniai apsiriboja mandagybių kupina kalba, bet visada išlaikomas atstumas.

Kaip bebūtų, Briuselis yra pilnas kitataučių, todėl artimų žmonių ratą galima sukurti greitai. Bet šioje situacijoje kyla ir kita problema – daugelis atvykusių dirbti po tam tikro laiko išvyksta. Ir tuo skundžiasi daugelis – neįmanoma turėti nuolatinių draugų rato. Bet toks gyvenimo būdas turi ir teigiamų aspektų. Tiek Vakarų Europos geležinkelių sistema, tiek susisiekimas lėktuvais yra ypač gerai išvystytas, todėl greitai ir pakankamai pigiai galima aplankyti pažįstamus kitose šalyse. Įsivaizduokite, iš Briuselio į Londoną nuvykti traukiniu trunka dvi valandos – du kartus greičiau nei iš Vilniaus į Klaipėdą.

Briuselis lietuvio akimis: tai mano (ne)svajonių miestas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kitas erzinantis belgų gyvenimo būdo aspektas – trumpos darbo valandos. Sekmadienį prekyba sustoja, darbo dienomis bankai ir paštas atsidaro ir užsidaro tuo metu, kai pradeda ir baigia dirbti miesto gyventojai. Maisto ir rūbų parduotuvių darbo laikas šiek tiek ilgesnis, bet nuolat reikia planuoti į priekį, nes galiausiai gali likti nevalgęs. Ir dar tas nuolatinis lietus... Na, bent jau prie klimato esame pripratę.

Tiesa, didelis pliusas Briuseliui už galimybę greitai integruotis. Ten niekada nesijausi svetimas, nes visi yra lygiai tokie pat kaip tu. O kartais gali užsitarnauti ir vietinių palankumą tol, kol nebendrauji su jų priešais. Iš tiesų – tai stebinantis faktas. Demokratijos ir ES šerdimi save vadinanti šalis viduje turi nemažai tautinių problemų, o kartais čia galima pastebėti ir diskriminacijos apraiškų.

Kadangi Belgija yra padalinta į du regionus, nuolatos vyksta kultūrinė kova. Volonai (prancūzakalbiai) vengia Flamandų (Belgijos olandai), nes esą šie yra pilni „pižoniškumo“, o pastarieji yra įsitikinę, kad volonams trūksta išsilavinimo. Ir tai dar ne viskas – tiek vieniems, tiek kitiems prancūzai ir olandai yra pašaipų objektai, o kartais tampa ir mirtinais priešais.

Olandė kolegė pasakojo, kad studijuojant flamandiškoje Belgijos dalyje iš universiteto vadovų teko sulaukti patyčių, o šeimų galvos niekada nesusitaikytų su jų atžalos pasirinkimu „parsivesti“ į namus Olandijos pilietį/ę. Ir nors Briuselyje šis kultūrinis dualizmas jaučiasi tik dvikalbiais pavadinimais, niekada neapleidžia nuojauta, jog nuolat vyksta tautinė kova.

Vis dėlto didžiausias Briuselio privalumas yra net nėra susijęs su juo. Kadangi miestas išsidėstęs Belgijos centre, kelionės į Volonijos ar Flamandų dalis yra ypatingai trumpos ir pigios. Faktas lieka faktu – Briuselis nėra visos Belgijos atspindys, todėl norint pamatyti tikrąjį šalies veidą, būtina važiuoti už sostinės ribų. Keista? Tokia ta Belgija - paradoksų pilna šalis.

Briuselis lietuvio akimis: tai mano (ne)svajonių miestas
© Reuters/Scanpix

Mažų malonumų miestas

Kad ir kiek piktintumeisi, Briuseliui jau yra daugiau nei tūkstantis metų, todėl čia galima atrasti begalę žavių ir malonių vietų bei miesto ypatumų. Didelis privalumas – mažos miesto dydis. 20 minučių tramvajumi iš miesto centro – ir atsirandi miškingiausioje miesto dalyje, kurią sudaro 4 tūkst. ha miškų ir daug modernių pasivaikščiojimo takų. Čia galioja ir spontaniškumo taisyklė, atvirkščiai nei Londone, kur vakarienės yra planuojamos prieš šešias savaites. Ekspromtu susiorganizuoti iškylą ar savaitgalio vėlyvuosius pusryčius – neįtikėtinai lengva. Žmonės yra atviri pasiūlymams. Ir nors tai mažas miestas su didele populiacija, nesijauti tarsi minioje, todėl visada galima rasti laisvos erdvės parke arba vietą kavinėje.

Briuselio išsiskiria ir maistu. Iš pradžių galima būtų pamanyti, kad visi belgai valgo tik prancūziškas bulvytės (išrastos Belgijoje) ir midijas. Tai iš tiesų yra miesto pasididžiavimas, siūlomas kiekvienam turistui, bet tikras žavesys slypi kepiniuose, kurie nenusileidžia paryžietiškai kokybei. Šviežių kruasanų ir kitų skanėstų gali įsigyti bet kada, kad ir naktį, o pusryčiai yra neįsivaizduojami be šiltos bagetės. Todėl įsivaizdavimas, kad tikras belgas, tai bulvytes į kario padažą mirkantis žmogus, yra tik mitas. Maisto kultūra yra ypatingai svarbi, o aukščiausios rūšies jūros gėrybių galima atrasti beveik visur – ir visai nereikia važiuoti prie Viduržemio jūros.

Briuselis lietuvio akimis: tai mano (ne)svajonių miestas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šiandien miestas yra mažiau skurdus, nors šaligatviai vis dar yra nusidažę šunų išmatomis. Grožis slypi po purvo sluoksniu. Maži privatūs sodai puošia keisčiausius miesto kampelius, smulkios barokinės ir gotikinės bažnyčios yra apsuptos parduotuvių rajonų, o sekmadienio rytus praskaidrina gyvybingi sendaikčių turgeliai, kuriuose niekada netrūksta žmonių.

Jokios absoliučios tiesos Briuseliui pritaikyti neįmanoma. Viskas, kas yra sakoma apie jį – reliatyvu, nes kalbos apie Briuselį atskleidžia žmogaus identitetą, žmonių ratą, kuriame jis cirkuliuoja, ir užimamą poziciją.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA