Euro įvedimo debatai – lyg moneta: vienoje pusėje diskutuojama apie finansinius tokio sprendimo padarinius, kitoje baiminamasi su litu prarasti dalelę tautiškumo. Apie finansus – apskaičiuojamus ir dalinai nuspėjamus – kalbama gana racionaliai. Norisi šio racionalumo ir kalbant apie tautinius sentimentus.
Žinoma, visų pirma reikia pabrėžti, jog šios diskusijos, kokios jos ir apie ką tiksliai bebūtų, yra ne tik svarbios, bet ir būtinos – tvirta pilietinė visuomenė retai kada formuojasi tyloje. Kiekvienos žmonių grupės nuomonė kyla iš, reikia tikėtis, nuoširdaus susirūpinimo Lietuvos ateitimi. Tad taip pat svarbu ir būtina patyrinėti tą tautiškumo praradimo baimę, lydinčią euro diskusijas. Ko baiminamasi ir ar tikrai ta baimė pagrįsta? Čia naudinga pažiūrėti tiek į kaimynus, tiek į pačius save kiek iš toliau.
Pradėkime nuo paprasto, bet nebūtinai lengvo, klausimo: kas yra mūsų tautinė tapatybė? Ar tai yra visų pirma tautinė savimonė (t. y., tai, kaip mes matome ir apibrėžiame patys save), ar kaip kiti mato mus? Keisčiausia tai, kad bet kokiu atveju – jei renkiesi pirmą variantą, antrą, o gal net nesutinki su tokiu apibrėžimo padalijimu į dvi dalis – nacionalinė valiuta čia vaidina menką vaidmenį. Ar matysime save kaip mažiau tikrus lietuvius, jei neturėsime lito? Atsargiai: teigiamas atsakymas čia reikštų didžiulį įžeidimą visiems lietuviams, gyvenusiems tiek po sovietinės okupacijos priespauda, tiek tais laikais, kai lito tiesiog neturėjome.
Sugrįžkime prie klausimo ir atsakykime į jį kitaip: taip, mūsų tapatybę iš dalies apibrėžia tai, kaip mus mato kiti. Tokiu atveju, neegzistavome – nė vienas lietuvis – Lietuvai dingus iš politinių žemėlapių, ir neegzistuojame, nes kažkas pasaulyje nesimokė geografijos šiais laikais. Manau, sutiksite – išvada kiek absurdiška, klausimą geriau apversti kiek kitaip: ar į vokiečius pradėjome žiūrėti kaip į ne tokius pat vokiečius, jiems įsivedus eurą? Ir ar estai atrodo mažiau estiški, pasikeitę kroną į eurą (ir ar tai reikš anekdotų apie estus pabaigą)? Kai susimatysime, reikės paklausti draugės iš Slovakijos, ar labai liūdėjo praradusi tautinę tapatybę po euro įvedimo.
Galiausiai, trumpas pasisakymas apie labai bendrus dalykus. Jei išties su litu prarasime kažkokią dalelę tautiškumo, jausimės ir būsime kitų matomi kaip mažiau lietuviai, ką tai reikštų mums, kaip tautai? Galbūt – iškyla grėsmė pasirodyti ne itin patriotiškai – yra dalykų, kuriuos prarasti būtų daug baisiau nei tautiškumą? Štai Australija, sėkmingai saugodama savo turtingos ekonomijos sienas nuo prieglobsčio ieškotojų, taip pat sėkmingai suka jų laivus nuo savo krantų ar siunčia į kalėjimą primenančius sulaikymo centrus. Izraelis, saugodamas savo „žydiškumą“, vykdo brutalią karinę Palestinos teritorijų okupaciją. Nors nacionalinės valiutos saugojimas prie šitokių ekstremalių veiksmų gal ir neprivestų, negalima pamiršti, jog tautiškumas, sumišęs su ekonominėmis paskatomis, kai kada gali kainuoti ir kai ką daug brangesnio – patį žmogiškumą.
Esame maža tauta su skaudžia istorija, tad suprantama, jog kiekvienas tautinis atributas įgauna didesnę vertę. Visgi, jei dalis lietuvybės gali būti „atimama“ valiutos, ar tai neparodo kitų, gilesnių problemų tautinėje savimonėje? Jei taip, kokia valiuta užmokėti už šių problemų sprendimus, gali būti visiškai nesvarbu.