Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (2)
„Atsargiai, imigrantė“ arba šalin pasus
DELFI / Audrius Solominas

„Atsargiai, imigrantė“ arba šalin pasus

Eidama Tailando sienos su Laosu link, žiūrėjau į savo lietuvišką pasą ir galvojau: kaip gerai tailandiečiams, jiems Laoso vizos nereikia. Nereikia darytis nuotraukų, pildyti visokių dokumentų ir, aišku, už tai mokėti. Tokias mintis greitai vijo kitos: „oho, turbūt dar labiau savanaudiškai galvoti yra tiesiog neįmanoma!“.

Juk, būdama Europos Sąjungos narė ir Šengeno zonos pilietė, negaliu skųstis judėjimo laisvės trūkumu. Nesudėtinga migracija į kitas ES šalis turbūt yra vienas sunkiausiai euroskeptikų užginčijamų narystės Sąjungoje privalumų. Ir būtent todėl, kad pati pradedu penktus metus už Europos ribų, noriu pasidalinti mintimis apie tuos privalumus ir asmeninėmis bei labai subjektyviomis įžvalgomis migracijos tema.

Kalbant apie migraciją Europoje, dažniau į galvą lenda visokie radikalios dešinės pasisakymai, nes, aišku, tokie pasisakymai yra tiesiog garsesni. Tačiau, kai kalbu su dešiniųjų pažiūrų tautiečiais, juos kartais nustebinu, kad, štai, aš pati ne vienoje šalyje esu buvusi imigrante. Imigrantai – tokia paslaptinga, kai kur demonizuojama, kai kur dramatizuojama žmonių kategorija, turinti gausybę neutralesnių ir nevisai neutralių apibūdinimų: „jie“, „užsieniečiai“, „kitataučiai“, „atvykėliai“ ir t.t. Pati nemanau, kad kur nors nuvykusi žmones kažkuo labai gąsdinu. Nors dažnai nuo šalių žiniasklaidos priklauso, koks imigranto portretas piešiamas viešojoje erdvėje.

Esu ne kartą mąsčiusi, ką, bent jau man, reiškia būti lietuve už Europos ribų. Dažniausiai, kai eurocentrikai teigia, jog Europoje gyventi geriausia, suglumstu. Nežinau, kuo Kaunas būtinai turi būti geresnis už Melburną ar Klaipėda už Buenos Aires. Tačiau dėl vieno svarbaus aspekto, ypač pagyvenus svetur, negaliu ginčytis – kad daugumai (nors ne visiems) ES piliečių tiek keliauti po Europą, tiek emigruoti svetur tikrai nėra sudėtinga.

Tai, kad keliauti po Europą šiais laikais gana paprasta, turbūt nėra didelė naujiena. Tačiau, jei Europos nepaliekame, kartais sunku suvokti, kokį išskirtinį statusą turime. Tai yra, priimi savo perspektyvą kaip normą, atramos tašką bet kokioms diskusijoms apie imigraciją ir judėjimo laisvę. Tiesa, mano manymu, visiška judėjimo laisvė ir turėtų būti globalus siektinumas. Visgi paprasčiausiai nereikėtų pamiršti, kiek daug žmonių tokių privilegijų neturi. Tam iliustruoti turbūt nėra geresnio pavyzdžio nei Palestina, kurioje dabar gyvenu: judėjimo laisvę stipriai varžančių patikros punktų ir kitokių fizinių barjerų sistema bei administracinės kliūtys patekti į Izraelį.

Mikroautobusui sustojus ties patikros punktu tarp Ramalos ir Betliejaus, ir porai izraeliečių kareivių paprašius palestiniečio vyro jo asmens kortelės (kodėl? Nes... tą padaryti tiesiog gali?), dar kartą įsitikinau, kokį išskirtinį statusą čia turiu. Tai yra, kaip užsienietė, tiek Izraelyje, tiek Palestinoje galiu vykti praktiškai kur noriu. Privilegija, kurios milijonai palestiniečių neturi.

Žinoma, neteigiu ir to, kad lietuviškas pasas atveria visas duris. Gali laisvai kalbėti keliomis kalbomis, turėti keletą gerai vertinamų universitetų diplomų, gal net ir metų kitų darbo patirties įvairiuose sektoriuose. Bet, va, jei esi iš Lietuvos, į Australijos viliojančią „work-travel“ programą nepakliūsi niekaip. Kodėl? Tavo šalies nėra jų išrinktųjų sąraše. Ir viskas. Ar galima tai vadinti rasizmu ar diskriminacija, jei pati šalis gali pasirinkti ir nustatyti savo imigracijos politiką? Taip, šalys turi tokią teisę pasirinkti, kokiais kriterijais remiantis diskriminuoti atvykėlius. Tiesiog ne taip smagu, kai diskriminuoja tave.

Po įvairių mažų kelionių, gyvenimo svetur, pokalbių su draugais iš įvairiausių žemynų, sunku negalvoti apie visus vizų režimus ir judėjimo laisvės apribojimus kaip – laikykitės, nuskambės tikrai radikaliai – institucionalizuotą rasizmą. Kai pamąstai, kodėl man vykti į Vengriją vizos nereikia, o du aukštuosius baigusiam pažįstamam iš Kolumbijos tą vizą gauti baisiai sunku, racionalaus – arba, kas turbūt svarbiau, humanistinio – atsakymo reikia paieškoti.

Žinau, visiška žmonių judėjimo laisvė skamba kaip jauno žmogaus idealistiniai svaičiojimai. Tačiau, kadangi jau kalbu apie siektinumą, kodėl negalima būtų norėti, kad pasas nebūtų bent jau pagrindinis veiksnys renkantis šalį, į kurią nori vykti? „No human being is illegal“ (liet. „joks žmogus nėra nelegalus“) – dažnai žymų pasakymą savo ideologija primena gypsy punk grupė „Gogol Bordello“. Kaip jaunam ir idealizmo nepraradusiam žmogui, belieka sutikti.

Parengė Justina Poškevičiūtė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA