Buvo manančių, kad žemė gali tapti rojumi tik išrinktiesiems, arijams, jei visi likusieji – ne-arijai – jiems tarnautų. Visi egzistuojantys ištekliai taip pat pirmiausia būtų skirti pirmųjų gerovei užtikrinti. Kiti gi svarstė, kad atėmus turtą iš tų, kurie turi per daug, bet nesidalina, ir padalinus jį po lygiai visiems kitiems, dauguma gyventų sočiai ir nieko nestokotų. O viskuo aptekusioji mažuma... Na, bet dauguma juk svarbiausia.
Dvidešimtajame amžiuje išbandėme abu šiuos požiūrius. Akivaizdi išvada: jie neveikia. Kaip ir kiti rojų žemėje siūlantys požiūriai. Dėl daugybės dalykų. Bet čia pabrėšiu du pagrindinius. Pirma – jie siūlo išdalinti grupei žmonių tai, ko ji pati nesukūrė. Antra – abu požiūriai vienokia ar kitokia prasme siūlo naudoti prievartą. Na, tiesiog, kad tie, kurie nesupranta, kad viskas jų labui, suprastų ir netrukdytų.
Tuo tarpu kai pirmasis požiūris – nacionalsocializmas – išnyko ir buvo visiškai diskredituotas, antrasis – komunizmas (arba jo švelnesnė atmaina – socializmas) - išliko. Ką ten išliko... Europos Sąjungoje (ES) jis šiandien itin gajus.
Atlyginimas už tai, kad... gyveni
Niekas nesiginčija, kad kai kuriose ES šalyse gyventojai vis dar kenčia ne tik nuo ekonominės ir finansų krizės, tačiau ir nuo dar baisesnės socialinės krizės. Dėl skurdo auga socialinė įtampa, susipriešinimas tarp visuomenės grupių, tarp turinčiųjų ir tų, kuriems nepasisekė. Dėl to nesiginčijame. O ginčijamės dėl to, kaip šią pasibaisėtiną situaciją spręsti.
Vienas įdomus pasiūlymas praėjusią savaitę buvo nagrinėjamas Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete vykusioje konferencijoje. Susirinkę išmintingi ponai ir ponios siūlė visoje ES įvesti „besąlygines bazines pajamas“ (angl. - unconditional basic income) ir svarstė, kaip tai padaryti.
Dažniausiai skaitytojas, sutikęs tokį įmantriai skambantį terminą, savęs paklausia: kas čia per...? Ir tada nustoja skaityti straipsnį. Bet šįkart neskubėkite. Jeigu leisite, aš viską jums paaiškinsiu. Besąlyginės bazinės pajamos yra minimalus pajamų kiekis, kurį valstybė (arba šiuo atveju – ES) privalėtų jums užtikrinti nepaisant to, ką jūs veikiate (ar neveikiate) gyvenime. Toks pajamų lygis būtų nustatomas pagal tai, kiek pinigų mažiausiai reikia norint išgyventi mėnesį.
Sakykime, Lietuvoje yra nustatomas 1500 litų besąlyginių bazinių pajamų mėnesinis lygis. Jei jūs niekur nedirbate, valstybė jums sumokėtų 1500 litus. Jei jūsų atlyginimas yra 1200 litų, tuomet gautumėte papildomus 300 litų. Jei uždirbate daugiau, negautumėte nieko. Paprasta. Būtų laikomasi principo: kiekvienas žmogus turi teisę bent į 1500 litų. Žinoma, skirtingose ES šalyse šis lygis būtų nevienodas – bet čia jau sudėtingesnė diskusija.
Kaip pajuokavo „New York Times“, tai būtų atlyginimas vien už egzistavimą. Vien už tai, kad gyveni.
Utopiją įmanoma įgyvendinti?
Šįkart „New York Times“ švelnios pašaipos objektu tapo šalis, iš kurios juoktis (ypač kalbant apie ekonomiką) nėra įprasta – Šveicarija. Šioje šalyje neseniai buvo užregistruotas besąlyginių bazinių pajamų įstatymo projektas. Šis projektas rudenį bus pateiktas referendumui. Iniciatyvos šalininkai tiesiai sako: pažiūrėsime, kas juoksis paskutinis.
O juokingiausia tai, kad šveicarai tikrai yra tokie turtingi, jog sugebėtų kiekvienam piliečiui užtikrinti besąlygines pajamas! Tačiau ekonomistai gąsdina – tai gali turėti siaubingą neigiamą įtaką žmonių norui dirbti. Kam dirbti, kai nieko neveikdamas gali gauti 2500 Šveicarijos frankų (apie 2800 JAV dolerių)? Taip taip, toks būtų besąlyginių bazinių pajamų lygis Šveicarijoje! Ir visgi politikai privalės sugalvoti (nors ir turės tam keletą metų), kaip šį įstatymą įgyvendinti, jei Šveicarijos piliečiai referendume balsuos „už“. Kita vertus, panašų įstatymą šveicarai jau yra atmetę 2012 metais. Vis tik mąstantys žmonės. Bet ko neįkiši.
Panaši pilotinė iniciatyva jau buvo įgyvendinta ir keliuose Indijos kaimuose. Nenuostabu, kad ją socialinės politikos ekspertai įvertino teigiamai. Žinoma, kad tai padėjo tiems žmonėms, kurie gavo daugiau pinigų. Akivaizdu – gauti pajamų yra geriau, nei jų negauti. Esminis dalykas, kurį dažnai vengia garsiai pasakyti panašių iniciatyvų šalininkai: kad išdalintum pinigus, reikia juos iš kažkur paimti. Indijoje paėmė iš turtingų Delio ir Mumbajaus, davė keliems neturtingiems kaimams. Europoje bus sunkiau. ES bus sunku nuspręsti, iš ko paimti ir kam atiduoti? Kas bus mūsų Delis, o kas – kaimai?
Tikslai gražūs, galimybės ribotos
Ir vėl grįžtame prie straipsnio pradžioje minėtų problemų, su kuriomis susiduria norintys žemėje sukurti rojų. Norint gerovę kažkam perduoti, reikia ją iš kažkur paimti. Arba atimti. Kaip matėme euro krizės metu, Europos Sąjungoje kol kas trūksta politinės vienybės, kuri taptų pagrindu „broliškai“ visoje Europoje perskirstyti pajamas.
Vilniečiai gali dalį savo pajamų mokesčio atiduoti gatvėms Panevėžyje asfaltuoti, Šiaulių savivaldybės tarnautojų atlyginimams mokėti ar valstybės sienai su Baltarusija saugoti. Todėl, kad mes esame viena politinė bendruomenė. Mes Konstitucijoje pasižadėjome kartu gyventi, sugyventi ir vieni kitiems padėti. Bet ES yra kitaip. Vokiečiai visiškai nesupranta, kodėl dalį savo atlyginimo jie turėtų atiduoti, pavyzdžiui, bulgarams. Bet ar turėtų suprasti?
Tikra tiesa – besąlyginės bazinės pajamos turėtų didelę naudą, ir ne vien ekonominę. Yra įrodyta, kad pakankamos pajamos žmogui ne tik suteikia galimybę prasimaitinti, bet ir leidžia jam nuo pilvo reikalų pereiti prie aukštesnių dalykų: dalyvavimo valstybės ir bendruomenės reikaluose, žavėjimosi menu, tolesnio lavinimosi ir kitų. Deja, Europoje neturime to bedugnio laimės šulinio, iš kurio be jokių pasekmių galėtume semti nesibaigiančius gerovės išteklius. Todėl kol toks stebuklas neįvyks, užsidirbti teks patiems.