Vilniaus taboro romai: emigracija arba visiškas skurdas

Apie Vilniaus romų taborą daug kalbama, tačiau retai girdisi ten dirbančių organizacijų ir pačių jo gyventojų balsai. Tabore gyvenantys romai sako, kad dėl narkotikų prekybos ir baisių gyvenimo sąlygų gyventi jame mažai kas nori, todėl dalis išvažiuoja į užsienį, kur darbdaviams etninė kilmė nerūpi. Likusiųjų Lietuvoje laukia nedarbas, valdžios imituojamos pastangos padėti ir niekaip neatsikratomi „kaimynai“ - narkomanai.

Aleksandras Bogdanovičius – šiek tiek per dvidešimt perkopęs vaikinas, nuo 2004 m. važinėjantis dirbti į Didžiąją Britaniją. Romų kilmės vaikinas sako, kad Jungtinėje Karalystėje, priešingai nei Lietuvoje, jo tautybės žmonės gali nesunkiai įsikurti ir susirasti darbą: „Mančesterio fabrike dirbu prie vienos linijos tiek su lietuviais, tiek su rusais. Ten niekam nerūpi, kad aš romas“.

Į Lietuvą tik retkarčiais giminių aplankyti sugrįžtantis vaikinas, sako, kad nors šalies, kurią laiko gimtine, pasiilgsta, tačiau grįžti ilgesniam laikui neketina, nes čia nemato jokių perspektyvų: „Ką tabore jaunimui daryti? Darbo nėra, jei kiši galvą kur nereikia, greitai nudegsi. Va važiuok, dirbk ir kiekvieną savaitę turėsi pinigų viskam, ko tau reikia“. Didžiojoje Britanijoje su tėvais bei broliu ir seserimi gyvenančiam Aleksandrui buvo suteiktas socialinis būstas, kurį, po penkerių metų, galima bus nusipirkti iš valstybės. Vaikinas sakė, kad kai po metų sueis terminas, šeima ketina pradėti mokėti įmokas ir pagaliau turėti savo legalų būstą.

Likusių tabore padėtis gerokai blogesnė. Penkių vaikų mama Liubovė Beinorovič, ekonominio pakilimo metu darbą rasti bandžiusi padedant Darbo biržai, liko nieko nepešusi. Moteris buvo nusiųsta pas tris darbdavius, tačiau, nors siūlomam darbui atlikti būtų užtekę pačios žemiausios kvalifikacijos, daugiavaikė motina dirbti priimta nebuvo: „Baigiau tik keturias klases, todėl galiu dirbti valytoja arba, kaip Darbo birža siūlė, lygintoja, bet, kai nuėjau pas darbdavius, manęs nepriėmė, nors tikrai būčiau ėjusi dirbti“. Šiandien moteris darbo neturi, jos vyras sunkiai serga ir nemažai laiko praguli ligoninėje, šeima gyvena iš pašalpų ir, kaip belaukiant mamos prasitarė vyriausia mergaitė, motinos elgetavimo Vilniaus gatvėse.

Dirbti neapsimoka

Tačiau į klausimą, ar visi romai iš tikrųjų taip veržiasi dirbti, Romų visuomenės centro (RVC) socialinė pedagogė Daiva Drazdauskienė atsako neigiamai. Paaiškinimas toks pat, kaip ir daugelio lietuvių daugiavaikių šeimų: „Kadangi nemaža dalis romų neraštingi, jie gali gauti tik mažiausiai apmokamus darbus. O socialinės išmokos dažnai yra didesnės už atlyginimą, kurį žmogus gautų dirbdamas aštuonias valandas per dieną.

Be to, jei tėvai išeina, nebėra kam prižiūrėti vaikų“, - teigė D. Drazdauskienė. Paklausta, ar daug tabore gyvenančių žmonių emigravo į užsienį ir ar emigraciją romai mato kaip galimą išeitį iš Lietuvoje jiems gresiančio visiško skurdo, RCV darbuotoja teigė, kad reiškinys nėra masiškas. Anot pašnekovės, yra tik kelios šeimos, kurios nuolat apsigyvenimo Vakarų Europoje, daugelis romų išvažiuoja, padirbėja, grįžta, paskui vėl važiuoja.

Devynerius metus centre dirbanti D. Drazdauskienė pastebi, kad nors romai vis dar gyvena tarsi užburtame rate, kurio atsikratyti trukdo tiek neigiamas visuomenės požiūris, tiek taboro gyventojų išsilavinimo stoka bei romų tradicijos, neakcentuojančios išsilavinimo svarbos, tačiau pašnekovės pastebi, kad situacija po truputį keičiasi: „Nors pati bendruomenė, sakyčiau, dar nepersilaužė ir galutinai nesuprato švietimo būtinumo, tačiau lyderiai ne tik oficialiuose, tačiau ir neformaliuose pokalbiuose jau kalba kitaip, sakydami, kad išsilavinimas yra vertybė“.

Narkotikų prekybą dangsto įtakingi žmonės?

Svetlana Novopolskaja, Romų visuomenės centro direktorė, kolegę papildo, sakydama, kad romų tradicijos keičiasi, tačiau valstybės politika yra iki šiol sustabarėjusi, neatsižvelgianti į realijas.

„Vyriausybė patvirtino „Romų integracijos programą (2008 – 2010 m.)“, joje nenumatydama jokių socialinių integracijos priemonių. Tai reiškia, kad romus vyriausybė mano galinti integruoti paskaitomis apie sveiką gyvenseną, o ne, pavyzdžiui, skirdama socialinį būstą. Šiandien žmogus, atėjęs ieškoti darbo ir savo gyvenamąją vietą nurodęs Dariaus ir Girėno 185 (adresas tabore – aut. past.) jo negaus“, - tvirtino RVC direktorė.

S. Novopolskaja taip pat priminė atvejį, kai Vilniaus savivaldybė nutarė iškeldinti socialiniame būste gyvenančią romę dėl neva neapmokamų komunalinių paslaugų sąskaitų. „Neraštinga moteris visą laiką mokėjo ne už elektrą, bet už kitas komunalines paslaugas, todėl susidarė skola. Kur buvo socialiniai darbuotojai, kurie jai paaiškintų? Moteris nori integruotis, kabinasi į gyvenimą, bet yra išmetama gruodžio mėnesį iš namų“, - tvirtino RVC direktorė.

Pašnekovė, vardindama vangiai vykstančios romų integracijos priežastis, nurodė ir neva įtakingų žmonių dangstomą narkotikų prekybą tabore. RVC direktorė teigė, kad prekyba kvaišalais galėtų būti nesunkiai išguita iš taboro, tik stokojama noro: „Dalyvavau vieno neturtingo vaikino teisme, kuris bandė užsidirbti pinigų perparduodamas narkotikus. Policija jį sučiupo su pirmąja doze. Suprasti, kodėl nesugebama išnaikinti prekybą aštuoniasdešimties namelių teritorijoje, kur kvaišalus pardavinėja keletas namų, didelių įžvalgų, matyt, nereikia – prekeiviai turi „stogą“ ir tikrai ne bendruomenės tarpe“, - tvirtino S. Novopolskaja.

Vertindamas taboro romų integracijos galimybes, Lietuvos romų bendrijos „Čigonų laužas“ pirmininkas Josifas Tyčina taip pat kritikavo valstybės pastangas. Anot jo, daug kas daroma tik formaliai, o naujausias pavyzdys - Vilniaus savivaldybės žiniasklaidoje skelbiama informacija, kad taboras už mokesčių mokėtojų pinigus aprūpinamas malkomis. Tačiau atvežtos malkos – vėtrų išversti medžiai ir parkuose išrauti kelmai, kurie yra šlapi, o romai neturi įrankių kelmams pjaustyti: „Nors ko galima tikėtis iš Lietuvos, kai tokioje šalyje kaip Prancūzija žmonės ištremiami ne už jų darbus, bet už tai, kad prasižengė jų tautiečiai“, - situaciją įvertina J. Tyčina.