Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy nusprendė užsipulti pačią silpniausią ir labiausiai pastebimą romų bendruomenės dalį. Bet ar neįmanoma nieko padaryti, atsakant į jo veiksmus? Atidžiau pažvelkime į šią situaciją. Romų bendruomenė nuo senų laikų nuolat transformavosi, o tai sąlygojo labai skirtingą romų kilmės žmonių padėtį visuomenėje. Buvo ir romų policininkų, romų gydytojų, romų stačiatikių šventikų, partinių aktyvistų, arba, kaip dabar vadiname, politikų, romų poetų. Taigi turėtume rimtai vertinti Romų partijos lyderio Nicolae Păuno teiginį, kad apie 25% dabartinio Rumunijos parlamento narių yra romų kilmės – gryni romai arba turintys jų kraujo.

Faktiškai visi romai, įsilieję į „normalią“ visuomenę, vos apsigyvenę sėsliai pamiršta savo kilmę, bet jau pats faktas, kad jie „asimiliuojasi“, tvirtai įrodo, kad jų bendruomenė galėtų pakeisti gyvenimo būdą. Tie, kurie ir toliau vadina save „romais“, yra arba visų mėgstami muzikantai, arba liumpenproletariatas, kurio taip bijoma Vakarų šalyse, arba išmaldos prašantys vaikai, o taip pat „bulibaşi“ – vadinamoji „romų“ aristokratija, gyvenantys didžiuliuose ypatingos architektūros rūmuose su auksinėmis detalėmis. Dauguma šių klestinčių baronų, važinėjančių „Audi“ automobiliais, turinčių rumunų tarnų, gyvena Bukarešte ir jo apylinkėse, be to, dauguma jų yra savo bendruomenių lyderiai, vykdantys nuosavą paralelinę teisingumo sistemą, taikantys nuosavą civilinį kodeksą (pavyzdžiui, vaikų santuokų klausimais).

Įkalinti gentinėje – feodalinėje sistemoje

Taigi matome, kad bendruomenė Rumunijoje (kaip ir kitose Europos šalyse) pasidalijusi į dvi atskiras socialines sistemas, kurios nedera tame pačiame istorijos tarpsnyje: tai gentinė – feodalinė romų sistema ir Rumunijos valstybė, pagrįsta visiškai kitokiais principais.

Rumunijos valstybė (kaip Atatiurko vyriausybė 1920 m. uždraudusi dėvėti tradicinius galvos apdangalus – fesus, taip siekdama skatinti socialinius pokyčius) galėtų sugriauti „romų“ dvarus. Rumunijos policija galėtų imtis iniciatyvos ir sustabdyti mafijos grupuočių, siunčiančių vaikus elgetauti į kitas šalis, verslą. Galėtų būti leidžiami įstatymai, draudžiantys klajoklišką gyvenseną. Tačiau ar Rumunijos vyriausybė iš tiesų turi pakankamai noro imtis tokių priemonių?

Jei ji nuspręstų taip pasielgti, tai būtų tiesioginis daugiakultūriškumo principo, Europoje ir Šiaurės Amerikoje įgijusio šventą ir neliečiamą statusą, pažeidimas. Romai turi savo alternatyvią visuomenės viziją, kurioje klajokliškas gyvenimas, elgetavimas ar smulkus nusikalstamumas nėra gėdinga kaip kitose visuomenėse. Tačiau kas iš mūsų turi pakankamai drąsos pasipriešinti šiam daugiakultūriškumo principui?

Romų gyvenimo būdą keičia ES parama

Šiandieninėje Rumunijoje romai nėra persekiojami, tačiau vyksta savotiškas nuolatinis neintensyvus pilietinis karas tarp rumunų ir romų, ir šis konfliktas jau atsidūrė aklavietėje. Niekas nelaimi, niekas nepralaimi. Tačiau, nors ir labai pamažu, romų gyvenimo būdą iš lėto keičia ES ir Rumunijos valstybės teikiama finansinė parama. Vis dėlto, ryžtingi sprendimai, kurie atneštų kultūrinius pokyčius, gali ateiti tik iš pačioje romų bendruomenėje atsirandančios vidutinės klasės.

Vieną dieną kritinė romų masė supras, kad jų bendruomenė yra išnaudojama, ir kad ji išnaudojama būtent jų pačių feodalų valdovų – imperatorių arba „bulibaşi“ kastos – kuriuos Rumunijos valdžios atstovai gerbia ir kviečia į valstybinius priėmimus.

Šie keletas turtingųjų, įtvirtinusių paralelinę teisingumo sistemą ir nesąžiningas turto dalybas, leidžiančias jiems, pavyzdžiui, pirkti brangenybes Paryžiuje, ir toliau neleidžia likusiems romams pažinti geresnio gyvenimo. Vieną tautinio prabudimo dieną romai nustos paniekintųjų dalią laikę savo vieninteliu likimu ir galiausiai patys išspręs savo socialinės integracijos problemą, kuri jau tapo visos Europos problema.