Paskutinę minutę romų klausimas įtrauktas į rugsėjo 16 d. Europos viršūnių susitikimo Briuselyje programą. Iš pradžių planuota, kad šis 27 ES valstybių galvų ir jų aukščiausiųjų diplomatų susitikimas bus skirtas vien naujajai Europos užsienio politikai aptarti. Tačiau Prancūzijos ir ES institucijų konfliktui tampant nebevaldomu, klausimas ryte buvo įtrauktas į darbotvarkę.

Tai jau ne pirmas kartas, kai Paryžius ir Briuselis vaidijasi. Tačiau praeityje kivirčai vykdavo dėl ekonominių dalykų: konkurencinės politikos, decifito, pramonės ar žemės ūkio reikalų. O šį kartą konfliktas užkabino pagrindines Europos vertybes. Jis primena ES boikotą Austrijai, kai joje į valdžią atėjo kraštutinė dešinioji Jörgo Haiderio partija.

„Ne taip reikia kalbėti su didžiąja valstybe“

Nicola Sarkozy
Dabartinė Paryžiaus ir Briuselio nesantaika, prasidėjusi rugpjūčio mėnesį, viršūnę pasiekė praėjusį savaitgalį, kai žiniasklaidai pavyko gauti vidaus reikalų ministerijos vidinius raštus, kuriuose nurodoma taikytis būtent į romus, nors Prancūzijos vyriausybė buvo užtikrinusi Europos Komisiją, kad deportuodama neišskiria jokios etninės grupės.

Taigi rugsėjo 14 d. Viviane Reding paskelbė apie savo ketinimus paduoti Prancūziją į Europos teisingumo teismą dėl etninės diskriminacijos, pridėdama: „Maniau, kad po Antrojo pasaulinio karo Europai nebereikės išgyventi tokios situacijos“. Užuot sušvelninęs situaciją, Prancūzijos Europos reikalų ministras Pierre Lellouche grubiai atkirto: „Mūsų kantrybė turi ribas: ne taip reikia kalbėti su didžiąja valstybe“. Po kelių valandų Prancūzijos valstybės galva ir pats į šią istoriją įnešė išdidumo ir paniekos kupiną indėlį.

Taip nesėkmingai nesugebėjusi suvaldyti šios krizės Prancūzija iš esmės liko viena prieš visą Sąjungą. EK prezidentas José Manuelis Barroso „asmeniškai“ paantrino komisarei, primindamas būtinybę „laikytis Bendruomenės įstatymų“. Vokietija teigia, kad EK „turi visišką teisę“ prašyti Prancūziją pasiaiškinti, nes yra „viešųjų laisvių“, numatytų Europos sutartyse, tarp jų ir Lisabonos sutartyje, prižiūrėtoja.

Prancūzija ir vėl prieš visą pasaulį?

Tačiau – ir N. Sarkozy tai žino – su romais, kurie niekur nėra laukiami, panašiai elgiamasi daugumoje kitų Europos šalių, tiesiog pastarosios skrupulingai vengia bent mažiausios panašumo į ksenofobišką Prancūzijos retoriką. Tiesą pasakius, Vokietija ką tik pasirašė susitarimą su Kosovu repatrijuoti 12 tūkst. romų (tarp jų 5 tūkst. vaikų), kurių dauguma per pastaruosius dešimt metų atvyko į Vokietiją ieškoti prieglobsčio.

Taigi viską gerai apsvarsčius, visa Prancūzijos kaltė tėra tai, kad ji garsiai ir aiškiai pasisakė apie tai, ką kiti daro patyliukais, todėl tai galėtų jai garantuoti saikingą jos bendrininkių paramą konfrontacijoje su Komisija. Tai, savo ruožtu, leistų Prancūzijai iš šios krizės išeiti nugalėtoja – jei jai pavyktų romų klausimą paversti visos Europos klausimu, kuriam reikia bendro sprendimo. Ar pavyks N. Sarkozy tai padaryti, ar jis verčiau pasiliks prie savo karingos retorikos, supriešindamas Prancūziją su visu pasauliu?