Istorija Prancūzijoje prasidėjo, kai policijai nušovus 22 m. romą, įniršę tautiečiai apiplėšė policijos nuovadą ir miestelį centrinėje šalies dalyje. Šalies prezidento Nicolas Sarkozy atsakymas – visi lauk iš šalies, nepaisant to, kad romams, atvykusiems iš Bulgarijos ir Rumunijos, gresia nedarbas, priverstiniai iškraustymai, policijos smurtas, gyvenimas geto sąlygomis ir kt. jų gimtosiose šalyse (jau net tarptautiniai kanalai tokie kaip BBC kuria dokumentinius filmus apie romų padėtį naujausiose ES valstybėse). N.Sarkozy nekreipia dėmesio net į tai, kad Prancūzijoje smulkiais nusikaltimais dalis šios etninės bendruomenės verčiasi, nes neleidžiama dirbti legaliai.

Įdomi paralelė – Prancūzija iki šiol kryžiumi gula, kad nebūtų uždarytas keliaujantis karavanas į Strasbūrą (EP narių kelionės iš Briuselio į Strasbūrą per metus atsieina apie 200 mln. eurų), tačiau ne tokį pelningą “romų karavaną” išspiria iš šalies. O N.Sarkozy, kuris neva ypatingai gina respublikos idealus (paprastai kalbant: laisvė, lygybė, brolybė) ir buvo vienas iniciatorių uždrausti moterims musulmonėms nešioti visiškai kūną dengiantį hidžabą, spjauna ant tų pačių idealų, stigmatizuodamas vieną etninę grupę. Vietoje visa apimančios kovos su nusikalstamumu bėdos dėl vagysčių, apiplėšimų ir kitų nusikaltimų sukariamos juokingai mažai keliaujančių romų bendruomenei.

Vilniaus romai taip pat užguiti

Tačiau tokio paties dviveidiškumo nestokojama ir mūsų šalyje. Visi turbūt prisimena 2004 metų istoriją, kai tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas pradėjo griauti nelegaliai pastatytas romų lūšnas (liežuvis neapsiverčia jų vadinti namais), nors žiniasklaida vos ne kasdien pranešdavo apie nelegaliai pastatytas vilas Vilniuje ar Kuršių Nerijoje. Aišku, daug svarbiau buvo nugriauti vienintelį būstą turinčio skurdžiaus stogą virš galvos nei imtis Lietuvos ponų “namelių”, nepaisant net to, kad terminas įsiteisinti nuosavybę, romams duotas statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų, dar nebuvo pasibaigęs. Įdomu, kokia valdininkų šlavimo iš pareigų šluota būtų pakilusi, jei būtų nugriauti nelegalūs lietuvių daugiavaikės šeimos namai ir vaikai būtų likę be pastogės? Prieš metus teismas pripažino Vilniaus savivaldybę taikius neadekvačias priemones.

2005 m. Etninių tyrimo centro surengtoje apklausoje 77 proc. lietuvių sakė nenorintys turėti kaimyno romo. Nors vėliau skaičius šiek tiek mažėjo, tačiau jie - vis dar nemėgstamiausi Lietuvoje.
Prieš šešerius metus kaip pašėlęs suktis pradėjęs neapykantos ratas romams kartas nuo karto pristodavo ir politikų galvose vis dėlto švystelėdavo mintis, kad toli gražu ne visi romai yra narkotikų prekeiviai ir kad jie visai nenori gyventi tabore, kur dalis jų vaikų tampa narkomanais.

Tačiau prašviesėjimo bangos greitai nuslopdavo, ir galiausiai buvo nusispjaunama į tuos, kurie nori kapstytis ir gyventi kitaip, o žiniasklaidoje ir toliau tiražuojami tinginių, vagių, bemokslių vaizdiniai.
Ar tie vaizdiniai labai iškreipti? Juk iš Vilniaus taboro tik viena romė turi aukštąjį išsilavinimą! Tuo labiau, kad, kaip sako nevyriausybininkai, dirbantys su taboru, iš maždaug dvidešimties vaikų, pradėjusių lankyti pirmą klasę, mokslo metų pabaigos mokykloje sulaukia vos keli.

Bet įsivaizduokite, kad savo vaiką, nekalbantį lietuviškai, nuvedate į lietuvišką mokyklą. Kadangi pats nelabai arba visai nekalbate ta kalba, o ir išsilavinimo neturite, padėti paruošti pamokas – užduotis ne jūsų nosiai. Kiek vaikas gali mokykloje sėdėti ir atlikti užduotis, kurių jis nesupranta? Ypač kai mokytojai nepatenkinti vaikais, kalbančiais nesuprantama kalba ir dėl to lėtinančiais pamokų tempą, laukte laukia, kada jis/ ji pagaliau nebeateis (tai ne teoriniai pasamprotavimai, bet Vilniaus romų taboro vaikų aplinka, kurioje jie turi įgyti žinių). Atėjai į mokyklą, atnešei mokinio krepšelį iš valstybės biudžeto, o paskui, kaip jau dievas duos…

Nei išsilavinimo, nei darbo

Negavus išsilavinimo, kuris – realiausia galimybė integruotis, prasideda tai, dėl ko Lietuvos visuomenė taip negailestingai plaka romus. Tačiau jei, nepaisant per televiziją dažnai matomų lūšnų, manote, kad tabore žmonės gyvena turtingai, paklausinėkite vaikų, kokios dovanos jie norėtų per gimtadienį. Didžiausia laimė taboro vaikui gauti ką nors, skirta specialiai tik jam, kad ir nutrintą palaidinę iš dėvėtų rūbų parduotuvės. Svarbiausia nors karta gyvenime gauti ką nors, ko anksčiau nenešiojo seserys, broliai, pusbroliai, nes kitokių rūbų ten beveik nėra.

Bet, aišku, tiems, kurie praėjusi rudenį prie taboro protestavo prieš narkotikų prekybą, tokie graudenimai – nė motais. Narkotikais neprekiauk, bet į darbą romų priimti lietuviai nelinkę. Mažai kas ir beatsimena, kad per patį ekonomikos augimo piką (2008 m.) Vingio parke įsikūrusi kavinė „Lakštingala“ nepriėmė dirbti (plauti indų) romės, nes kolektyvas darbdaviui pasakė – arba „čigonė“, arba jie meta darbą. Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkai per įvairius seminarus nuolat pasakoja į šitą panašias istorijas. Kiek jų būtų, jei visi romai gintų savo teises? Ir kokie nusikaltimai iškiltų į paviršių? Po policijos reidų tabore romams neretai prireikia medicininės pagalbos. Ligoninėje ir nevyriausybininkams, bandantiems ginti jų teises, romai sako, kad žandikaulis lūžo nukritus nuo laiptų. Aišku, gal tai ir sutapimas…

Prancūzijoje ginti romų stojo visa Prancūzijos kairė: Socialistų partija išplatino N.Sarkozy smerkiantį pareiškimą, teigdami, kad jo žingsniai - antikonstituciniai. Ar kada nors girdėjote Lietuvos socialdemokratus raginančius užtikrinti Lietuvos romams konstitucines teises? Juk didžioji stigmatizacija prasidėjo vadovaujant socialdemokratų premjerui.

Proveržiu turėjusi tapti strategija “2020”

Kaip proveržis Europos Sąjungoje, kurios didžiojoje dalyje romams kol kas nėra sudarytos tokios pat palankios sąlygos kaip kitiems piliečiams, galėjo tapti strategija “2020”. Joje romų tautybės žmonių integravimas į Europos visuomenes buvo išskirtas kaip svarbus veiksnys, siekiant ES valstybėse sukurti tvarias ir pažangias ekonomikas. Akivaizdu, kad policijos persekiojimais, ką daro N.Sarkozy, nieko pasiekta nebus. Tačiau suteikus romams išsilavinimą ir galimybę integruotis į darbo rinką, ne tik nereikėtų mokėti institucijoms, kurios policinėmis priemonėmis srėbs košę, tačiau romai patys taptų mokesčiu mokėtojais.

Toks paminėjimas strategijoje “2020” atrodė labai pozityvus ženklas. Tačiau Europos Komisija,, nepaisant galybės EP rezoliucijų, raginančių užtikrinti romų teises, pasisakydama apie įvykius Prancūzijoje, pareiškė mananti, kad kiekviena šalis turi pati nuspręsti, tremti ar netremti nusikaltusius arba nelegaliai gyvenančius romus. Kitaip tariant, darykit, ką norit. O kai kurios ES narės ir daro, ką nori, todėl, matyt, tikėtis ryškesnės romų integracijos į ES valstybių visuomenes (bent nemažoje jų dalyje) per artimiausius dešimt metų neverta. Juk romus stigmatizuoja tos pačios šalies prezidentas, kurioje dar 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje skelbta, kad “žmonės gimsta ir išlieka laisvi savo teisėmis”. Ką jau bekalbėti apie Lietuvą, kur liberalių pažiūrų meras griovė daugiavaikių šeimų vienintelius namus…

Autorė priklauso Jaunimo Europos komandai, kurios nariai yra nepriklausomi informacijos apie Europos Sąjungą skleidėjai kitiems jauniems žmonėms. Jaunimo Europos komandos nariai yra nuo 16 iki 27 metų amžiaus moksleiviai ir studentai, besidomintys Europos politika bei ES veiklos ypatumais. Komanda Lietuvoje pradėjo savo veiklą 2010 m. kovo mėnesį. Jos veiklą koordinuoja Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Autorės nuomonė nebūtinai sutampa su Europos Komisijos nuomone.