Pripažinkime faktą, kad kartais patys sau žabangus paspendžia politiškai korektiški Europos kairieji politikai ir akademikai, įnirtingai neigdami judėjiškai krikščionišką Europos paveldą. Žinoma, jei pradėsi atkakliai neigti šiandien konservatyviai nuskambantį, bet niekaip nepaneigiamą teiginį, kad Europos tapatybę ir vienybę suformavo antikinės Graikijos filosofinė mintis ir literatūra, Romos teisė ir politinės institucijos, judėjiškai krikščioniškas paveldas, Renesanso ir Švietimo epochos, tada iš Europos iš tikrųjų liks tik ekonominės idėjos, marai ir karai.

L. Donskis
Bet ES grėsmės kyla anaiptol ne iš tapatybės stokos, o dėl to, kad didžiosios Europos šalys – visų pirma Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija – nenori savo galios ir įtakos aukoti iki šiol vis dar miglotam projektui

Idėjų lygmenyje ypač tai pasakytina apie Aristotelį, paskleistą Europoje per Ispanijos arabų aristotelininkus ir Šv. Tomą Akvinietį, – Europos politinės filosofijos koloną, kurios iš esmės taip ir nepažino Rusija, suformuota Platono ir ypač jo skleidėjo Šv. Augustino idėjų. Galima būtų kalbėti apie Europos variantus ar jos subcivilizacines versijas (tokias kaip Vakarų Europa, Rytų Europa su Rusija ir stačiatikybe, Europos islamas Ispanijoje ir Balkanuose), bet niekaip išsilavinęs žmogus negali paneigti Aristotelio politinės filosofijos, krikščionybės paveldo, popiežiaus Gelazijaus Dviejų kalavijų teorijos, Reformacijos, teologų ginčų dėl predestinacijos, Erazmo Roterdamiečio devotio moderna ir pan. – kitaip mes profanuojame pačią Europos idėją.

Žmogaus teisės vietoje naujos religijos?

Taip, ponios ir ponai. Europos tapatybei ir vidinei vienybei suvokti reikia studijų. Tai ne masių surogatai, o žinių, kalbų mokėjimo ir išsilavinimo reikalaujantis dalykas. Tad neretai patys suklumpame lygioje vietoje. Pradėję neigti Europą suvienijusias idėjas ir kultūrą, ją suvedame vien į XIX ir XX amžiaus politines dramas, kurios geriausiu atveju paaiškina nebent ledkalnio viršūnę. Nes Europa – tai didžiulėje įtampoje tarp žinojimo ir tikėjimo, o sykiu ir tarp galios ir tikėjimo istoriškai išsiskleidusi save pagrindžiančio ir koreguojančio politinio bei moralinio individo laisvė.

L. Donskis
Nėra abejonių, kad žmogaus teisių universalumo idėja yra veikiau tikėjimo, arba tiesiog moderniojo moralinio ir politinio jautrumo, o ne neutraliai ir racionaliai įrodomas dalykas

Žinoma, esama ir dalykų, kurie vienija Europą veikiau neprisipažinto tikėjimo, o ne politinės doktrinos ar ekonominio susivienijimo lygmenyje. Nėra abejonių, kad žmogaus teisių universalumo idėja yra veikiau tikėjimo, arba tiesiog moderniojo moralinio ir politinio jautrumo, o ne neutraliai ir racionaliai įrodomas dalykas. Gal tai net naujoji pilietinė ir politinė Europos religija, įsitvirtinanti oficialiosios krikščionybės vietoje. Juolab kad be giliai internalizuotos, nors doktrinos lygmenyje ir neigiamos krikščionybės Europoje nebūtų atsiradusi nei žmogaus teisių visuotinumo ideologija, nei apskritai modernioji liberalizmo moralinė ir politinė filosofija, kuri daugeliu požiūriu yra tiesiog krikščionybės erezija, Nyderlandų ir Anglijos vidaus aršių teologinių disputų pasaulietinė liekana, prigijusi moderniajame gyvenime.

Kaip kitaip paaiškinti įtikėjimą į kultūrų lygybę, lydimą tikėjimo į lyčių lygybę? Jei visos kultūros būtų lygios šiandien, lyčių lygybė būtų nepasiekiamas uždavinys, nes didžiojoje kultūrų ir visuomenių daugumoje lyčių ir žmonių nelygybė yra akivaizdus faktas ir sykiu kultūriškai koduotas dalykas. Tad kitaip teigia Vakarų sąmonės dominavimo dalis, kur yra pažangi ir jėga neprimetama – juk niekas ginklu neliepia sulyginti žmonių teisių. Nenori – nestok į ES. Nepatinka – nesijunk į klubą. Bet pripažinkime, kad kalba eina apie tikėjimo dalyką. Šitą paradoksą puikiai yra pastebėjęs norvegų sociologas Sigurdas N. Skirbekkas savo knygoje „Disfunkcionali kultūra".

Kas nesupranta, ką reiškė genialiam prancūzų renesansiniam tapytojui Jeanui Fouquet kaip madoną nutapyti Prancūzijos karaliaus Karolio VII meilužę, aukštuomenės kurtizanę Agnessę Sorel (tuo atveriant religinio ir erotinio jausmo persipynimą), kam svetimas lieka gilaus religinio jausmo, sykiu žmogaus rankų ir veido atradimas ankstyvojoje flamandų renesansinėje tapyboje, kas niekada nepajuto individo gimimo sukrečiančiose Masaccio freskose arba moters grožio atvėrimo Giotto, Filippo Lippi’o, Botticelli’o, Giorgione’s drobėse, tam Europa pačiu geriausiu atveju tėra turistinių išgyvenimų, gražios architektūros ir gero vyno arba alaus kombinacija. 

L. Donskis
Lygiai kaip grėsmę ES kelia užmaskuotas nedemokratinis valdymas, pasireiškiantis kaip biurokratų imperija, besinaudojanti nacionaliniais elitais siekiant garantuoti tų pačių didžiųjų ES žaidėjų dominavimą klube

Europa – edukacijos ir savęs kultivavimo procesas. Tai save koreguojantis laisvės, tikėjimo, žinojimo ir universalumo išgyvenimas. Nedidelės žmonių grupės Europoje – tokios kaip Florencijos humanistai, žydai, hugenotai, religiniai reformatoriai – padarė didžiulę įtaką visai pasaulio istorijai. Bet iš šitos patirties neišmesi imperijų, dinastijų karų, religinės neapykantos, persekiojimo ir baisių kolonijų plėšimų.

Nepaisant tarpusavio politinės neapykantos ir nuolatinių karų, Elžbietos laikų Anglija atvirai žavėjosi Ispanijos literatūra – Didžiosios Armados sunaikinimo mūšyje prieš anglus kovėsi ispanų karys Lope de Vega (jis per stebuklą liko gyvas, o tais pačiais 1588 metais gimsta anglų politikos filosofas Thomas Hobbesas). Už Ispaniją ir Šventojo Sosto laivyną kovęsis ir prieš Otomanų imperiją Lepanto mūšyje Graikijoje kovojęs bei rankos jame netekęs Miguelis de Cervantesas anglus laikė aršiais savo valstybės priešais, o Shakespeare’as juo žavėjosi, skaitė Thomo Sheltono į anglų kalbą išverstą Don Kichotą ir kartu su Johnu Fletcheriu parašė komediją apie Don Kichoto personažą, iš nelaimingos meilės Liuscindai laikinai pamišusį Kardenijų.

Hegelis ir kiti jo kartos filosofai žavėjosi Prancūzija ir jos kultūra, bet po 1806 metų Jenos mūšio, pažeminusio Vokietiją ir pradėjusio Napoleono ilgalaikę invaziją Vokietijoje, prancūzus laikė priešais. Tai netrukdė jam žavėtis Montesquieu ir kitais prancūzų mąstytojais. Europos politiniai konfliktai netapdavo kultūriniais riboženkliais ir neperskirdavo tautų. Kariavo dinastijos, tautos pradėjo kariauti tik po Prancūzijos revoliucijos. Prisiminkime Levo Tolstojaus Karą ir taiką, kurio personažai, tokie kaip kunigaikštis Andrejus Bolkonskis, kaip savo tragediją išgyvena faktą, kad tenka kariauti prieš dievinamą Prancūziją.

Rusija europietiška ir ne

Europos politinės ir kultūrinės ribos niekada nesutapo. Iš čia ir didžiulė įtampa tarp politikos ir dvasios trajektorijų. Savo nuostabia moderniąją kultūra Rusija yra neabejotinai europietiška, bet politine filosofija ir valdymo formomis – tikrai ne. Po kemalistinių reformų XX amžiuje Turkija stipriai priartėja prie Europos savo politika, valdymu ir santvarka, nors jos kultūra lieka gerokai tolimesnė Europai nei Rusijos. Pietų Kaukazo tautos – armėnai ir gruzinai – yra senos ir rafinuotos Europos kultūros, nors politine patirtimi lieka geriausiu atveju šalia Europos.
Tad būkime atviri – vartojimas, alus ir pergalės niekada nesuvienys skirtingų Europos tautų ir jų patirčių. Vienoje skyrium paimtoje Europos šalyje gali egzistuoti dideli vidiniai skirtumai – religiniai skirtumai tarp katalikų ir protestantų Nyderlanduose ir Anglijoje, kalbiniai ir kultūriniai tarp flamandų ir valonų Belgijoje, istorinės patirties ir tautinės savimonės tarp kastiliečių ir katalonų bei baskų Ispanijoje, regioniniai Vokietijoje ir pan.

L. Donskis
Solidarumo pakirtimas ir grįžimas tik į dvišalių santykių logiką – štai baisiausia ir jau tiksinti bomba, kurią Rusija kartu su Vokietija ir Prancūzija padėjo ES. Štai ką mes privalome įveikti ir kam turime pasipriešinti

Skirtumo įprasminimas didesnėje politinėje ir civilizacinėje visumoje yra taip pat senas Europos bruožas. Skirtumai tarp politinių kultūrų ir denominacijų Europoje nėra mažesni už tautinės ar etninės kultūros skirtumus – prisiminkime Škotiją su giliomis katalikų ir protestantų tarpusavio „simpatijomis“ Glazge, pasireiškiančiomis net futbole. O kur dar Šiaurės Airija, kurioje politinė tauta yra akivaizdžiai skilusi religijos ir jos mobilizuotos politinės kultūros pagrindu.

Federacinė ES?

Kitas klausimas: ar išliks ES ir ar europietiško artimumo kultūros ir kalbų sferoje pakaks sukurti federacinei Europos valstybei? Tuo ir aš nuoširdžiai abejoju. ES gimė iš taikos ir vienijimosi projekto po II pasaulinio karo. Techniškai šiuo metu ji yra tokia ydinga ir kritikuotina (vien dėl savo biurokratinio sluoksnio ir technokratinės politikos), kad tik ypatinga krizė ir pavienės egzistencijos baimė XXI amžiaus iššūkių verpete gali leisti jai išlikti.

Bet ES grėsmės kyla anaiptol ne iš tapatybės stokos, o dėl to, kad didžiosios Europos šalys – visų pirma Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija – nenori savo galios ir įtakos aukoti iki šiol vis dar miglotam projektui. Kalbos apie mažųjų tautų nacionalizmą kaip didžiąją grėsmę yra tiesiog juokingos. Lygiai kaip grėsmę ES kelia užmaskuotas nedemokratinis valdymas, pasireiškiantis kaip biurokratų imperija, besinaudojanti nacionaliniais elitais siekiant garantuoti tų pačių didžiųjų ES žaidėjų dominavimą klube. Simbiozė su abipuse nauda, ir tiek.

Domino efektas ekonomikoje

 
ES gali sugriūti dėl domino efekto ekonomikoje, kuris po Graikijos krizės nusidriektų dar ir į Portugaliją bei Ispaniją, bet ne mažesnį smūgį jai gali suduoti pakirstas Europos tautų tarpusavio pasitikėjimas – „Nordstream“ dujotiekis ir „Mistral“ laivų pardavimo absurdas tik rodo, kaip tik savo pačios rinkos ir ekonomikos paisymas leidžia spręsti dujų stygiaus problemą Vokietijoje ar gelbėti žlungančias Prancūzijos laivų statyklas Baltijos šalių ir Ukrainos sąskaita. Solidarumo pakirtimas ir grįžimas tik į dvišalių santykių logiką – štai baisiausia ir jau tiksinti bomba, kurią Rusija kartu su Vokietija ir Prancūzija padėjo ES. Štai ką mes privalome įveikti ir kam turime pasipriešinti.
L. Donskis
Tad kas galėtų vienyti Europą? Kad ir nenoras sugrįžti į XX amžių. Geriau jau nelinkėkime šito scenarijaus nei sau, nei Europai

O pakovoti yra už ką. Rašiau jau ir nebesikartosiu, bet tik priešas arba beprotis gali palinkėti Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims atsidurti akis į akį su Rusija – mėginant kurti ateities politiką patiems, be realios galios tarpininkavimo. Mūsų tada nereikės net užkariauti – visa mūsų politinė klasė kartu su žiniasklaida, palikta be ES įtakos ir akis į akį su Rusija, būtų nupirkta ir įsisavinta per keletą metų. Jau dabar tai sparčiai vyksta, bet ES alternatyvos, laimei, veikia – jau vien tuo, kad daugelį savo pačių ir tarptautinių problemų mes sprendžiame tose pačiose ES institucijose ir tais pačiais instrumentais.

Tad kas galėtų vienyti Europą? Kad ir nenoras sugrįžti į XX amžių. Geriau jau nelinkėkime šito scenarijaus nei sau, nei Europai.