Arbatos partija kerta Atlantą

Ar Barackas Obama atlaikys priešišką bangų mūšą? Lapkričio 2 d. įvykę JAV Kongreso rinkimai yra taip pat susiję su Europa, kurioje nerimą kursto vis naujų populistinių partijų atsiradimas. JAV prezidentas B. Obama, į kurį vos prieš keletą metų visa planeta dėjo savo viltis, dabar, regis, yra užgožtas Saros Palin fenomeno, kuris su viską griaunančia jėga išsivystė į visavertį politinį judėjimą, rašo Portugalijos „Publico“.

Tuo tarpu Vokietijoje, Angela Merkel nesivargina pasitikrinti savo reitingų smukimo, nors nedarbo lygis šioje šalyje 20 metų nebuvo toks žemas, kaip dabar. Superprezidentas Nikolas Sarkozy, prancūzams žadėjęs, kad „dirbdami daugiau, uždirbsite daugiau“, taip pat priverstas susidurti su revoliucija Prancūzijos gatvėse.

Europa dabar mus pasitinka su didžiu pasipriešinimu, užsisklendimu ir prieš imigrantus nusiteikusiomis nuotaikomis, kurios ateičiai nepranašauja nieko gero.

Jungtinės Valstijos, regis, taip pat atsidūrė istorinėje sandūroje, kurio iracionalumas ir pasibjaurėjimas politinėmis institucijomis, imigracija ir visas likęs pasaulis gali nulemti visuotinį katarsį su neaiškiomis pasekmėmis. Trumpai kalbant, pasaulio ekonomikos krizė, kilusi iš kapitalistinės sistemos branduolio ir uždėjusi sunkią mokesčių naštą labiausiai išsivysčiusioms pasaulio valstybėms ir jų gyventojams, dabar susijungė su ūmia politine ir socialine krize.
Ši tendencija abiejose Atlanto pusėse reiškiasi nevienoda forma. Tačiau šios apraiškos atspindi tą patį pasaulio nesaugumo jausmą, kuris, atrodo, staiga ima rimtai grasinti mūsų gyvenimo būdo ir galingų demokratijų, prie kurių jau pripratome, išlikimui.

Mūsų nepasitenkinimo amžių iš ankstesnių išskiria visur dabar esantys internetas, kabelinė televizija ir kitos naujos komunikacijos bei žiniasklaidos priemonės, kurstančios konfliktus, mobilizuojančios žmones gatvėse ir kuriančios plačius bendravimo tinklus, kuriuose mąstymą nustelbia emocijos.

Terpė populizmui

Tai galėtų būti puiki terpė augti populizmui. Ir vis dėlto tie patys interneto tinklai paskatino gyventojus mestis į naujus kraštutinumus, paakino juos įsitraukti į politiką ir balsuoti, išreiškiant paramą B.Obamai. Mes akis į akį susidūrėme su nauja realybe, kurios čiuptuvų, apraizgiusių mūsų demokratines visuomenes, vis dar neįmanoma tinkamai įvertinti.

Kitas svarbus šio naujo Amerikos reiškinio aspektas yra tai, kad, nors elektoratas atrodo „nuosaikus“, didžioji dauguma amerikiečių nejaučia pagarbos savo valdžios struktūroms ar pačių išrinktiems pareigūnams, o tuo labiau šalies sostinės Vašingtono oficialiajai politinei kultūrai. Kaip amerikiečiai, taip ir Europos gyventojai bijo ateities ir nepasitiki valdančiuoju elitu. Jie nesupranta po šios krizės susiformavusio naujojo pasaulio, be to, bijo Kinijos – taip pat kaip ir „kitokio“ kaimyno.
Pagrindinis šių dviejų paralelių tendencijų skirtumas galėtų būti tai, kad B. Obamos pažiūros, nepaisant visko, iš tiesų turi šiek tiek prasmės greitai besikeičiančiame pasaulyje, net jei jo žodžių nepakanka sunerimusiai tautai nuraminti.

Iš kitos pusės, Europoje politikai yra priversti rasti bet kokį politinį diskursą, kuris kalba žmonėms paprastais žodžiais ir rodo jiems prasmingą kelią į priekį, kad ir kaip sunku gali būti tuo keliu eiti. Tai vienintelis dalykas, galintis sutvirtinti centrą ir mobilizuoti nuosaikiuosius. Tokio politinio diskurso poreikis vis labiau auga, kitaip nebe politika reaguos į gatvėje reiškiamą nepasitenkinimą, bet gatvė nustelbs politiką.