Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (3)
Ar sustiprinsime demokratiją Europoje 2014-aisiais?
DELFI (E.Digrytės nuotr.)

Ar sustiprinsime demokratiją Europoje 2014-aisiais?

Demokratijos deficito Europoje problema jau yra tapusi kliše, su kuria, rodos, visi yra susitaikę ir mažai kas tikisi, kad ji gali būti išspręsta. Piliečiai skirtingose ES šalyse nesijaučia pakankamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ES lygmenyje, nacionalinį politikos kontekstą jie jaučiasi suprantą daug geriau nei europinį, institucinė ES struktūra jiems yra per daug sudėtinga, o ir sprendimai priimami kažkur toli nuo namų.

Renkant savo atstovus į Europos Parlamentą (EP) dauguma žmonių balsuoja atsižvelgdami į nacionalinės politikos peripetijas, o ne į europinės darbotvarkės klausimus. Todėl nenuostabu, kad kai tenka tiesiogiai išreikšti savo nuomonę dėl integracijos gilinimo, nemaža dalis piliečių (o kartais ir dauguma) taria stiprų ir pyktelėjusį “ne”.

Su demokratijos deficito problema Europoje per ilgai buvo nieko nedaryta, tarsi tikintis, kad ji gali išsispręsti kažkokiu stebuklingu būdu savaime. O kad tai yra rimta problema galėjome įsitikinti ir užsitęsusios euro krizės kontekste, kai nacionalinių sprendimų nepakankamumas tapo akivaizdus. Per didelė dalis piliečių Vokietijoje, Nyderlanduose ir kitose šalyse nenori perleisti daugiau įgaliojimų viršvalstybiniam sprendimų priėmimo mechanizmui Briuselyje, nes nesijaučia galintys šį mechanizmą kontroliuoti. Tegul lieka arčiau namų – vis tiek čia viską geriau suprantam.

Tačiau toks požiūris nesprendžia esminės problemos, t.y. kad mes ir toliau liekame atskirti nuo sprendimų priėmimo proceso Briuselyje – sprendimų, kurie tiesiogiai liečia mūsų gyvenimus vis įvairesnėse srityse.

Siekiant spręsti demokratijos deficito problemą Europos Komisija kartu su EP yra pasiūliusi naujovę, pagal kurią rinkdami savo atstovus į EP netiesiogiai rinktume ir Komisijos pirmininką. Pagal šį pasiūlymą Europos politinės partijos, tokios kaip Europos liaudies partija (konservatoriai), Europos socialistai ar liberalai, prieš kiekvienus EP rinkimus iš anksto aiškiai įvardintų savo kandidatą Komisijos vadovo pareigoms užimti. Partijos, laimėjusios daugiausiai vietų EP, kandidatas ir taptų pagrindiniu pretendentu į Komisijos pirmininko postą, dėl kurio galiausiai balsuotų naujai išrinkti europarlamentarai. Tokiu būdu balsuodami EP rinkimuose netiesiogiai rinktume ir būsimą Komisijos pirmininką – tarsi Europos vyriausybės vadovą.

Teisinį pagrindą šiam pasiūlymui suteikia Lisabonos sutarties (įsigaliojusios jau po 2009 m. rinkimų) 17(7) straipsnis, kuris skelbia, kad nuo šiol Komisijos pirmininką renka Europos Parlamentas gavęs siūlymą iš Europos Vadovų Tarybos, kuri kandidatą siūlo “atsižvelgdama į Europos Parlamento rinkimus ir atitinkamai pasikonsultavusi”. Kitaip tariant, Lisabonos sutartyje pirmą kartą yra aiškiai susieti EP ir Komisijos pirmininko rinkimai.

Kaip tai bus įgyvendinta praktikoje jau priklausys nuo pačių partijų. Nors į Komisijos ir EP siūlymą jau atsiliepė ne viena europinė partija, vien kandidatų paskelbimo neužteks. Norint, kad rinkiminė kampanija būtų efektyvi, nominuotas partijos kandidatas turėtų vykti į kiekvieną ES šalį ir vykdyti kampaniją už toje šalyje veikiančią savo politinės šeimos partiją. Tokios politinės kampanijos yra būtinos siekiant sukurti vieningą politinę erdvę Europoje ir padėti europinės demokratijos pamatus.

Tai viso labo yra tik vienas iš pasiūlymų kaip spręsti demokratijos deficito Europoje problemą. Yra ir kitų būdų. Tačiau aišku yra tai, kad vienokie ar kitokie sprendimai privalo būti priimti jei norime kurti tikrą europinę demokratiją. Ir svarbu, kad to siektų ne tik politinis elitas, bet ir mes, Europos piliečiai, to iš politikų reikalautume.

Parengė Rokas Grajauskas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA