Bene geriausiai iš šių fondų buvo žinomas milijardieriaus investuotojo Georgo Soroso įkurtas Atviros Lietuvos Fondas (ALF). Didelė dalis šių fondų pinigų buvo nukreipta visapusiškam švietimo rėmimui. Lietuvos švietimo sistemos atkūrimas, vadovėlių leidimas, stipendijos geriausiems studentams, dėstytojų rengimas - tai tik keletas darbų, kuriais švietimo srityje užsiėmė ALF ir į jį panašūs. Dar ir dabar paėmus didžiąją dalį vadovėlių (tiek lietuviškų, tiek užsienietiškų) ant jų galinio viršelio dažnai rasite užrašą „Atviros Lietuvos Knyga“. Vadinasi, šis vadovėlis buvo parengtas už Georgo Soroso padovanotus pinigus. Aš pats gerai prisimenu, kad mokantis bakalauro studijose Vilniaus universitete tokių vadovėlių buvo mažiausiai trečdalis.

Minėtieji fondai taip pat investavo į dar vieną kilnų ir labai svarbų tikslą - tiek Lietuvoje, tiek ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse jie siekė prisidėti prie šalies lyderių potencialo - politikų, diplomatų, teisininkų, ekonomistų - kūrimo. Šių fondų vadovų ir juos palaikančių užsienio šalių vyriausybių (ypač JAV) įsitikinimu, naujoms valstybėms buvo būtina kuo greičiau sukurti tam tikrą „aristokratiją“, lyderių klasę, task force'ą - grupę žmonių, kurie būtų gabūs, labai gerai išsilavinę, turintys aukštus moralinius standartus ir jaučiantys atsakomybę už valstybės ateitį. Vedami šio tikslo minėtieji filantropijos fondai suteikė paramą tokiems itin gabiems žmonėms studijuoti geriausiose pasaulio universitetų programose.

Paminėkime keletą pavardžių. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė - Georgetown universitetas. Europos Komisijos vertimų generalinio direktorato vadovas, aukščiausias istorijoje Komisijos pareigūnas lietuvis, buvęs Lietuvos ambasadorius prie Europos Sąjungos, parengęs Lietuvą pirmininkavimui ES Taryboje Rytis Martikonis - Bowdoin koledžas, Aarhuso universitetas, Clingendael institutas. Buvęs Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje ir JAV, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, ES specialusis pasiuntinys Rusijoje Vygaudas Ušackas - Oslo universitetas, Aarhuso universitetas. Galbūt šiam kartui užteks. Šie žmonės su užsienio valstybių ir jų fondų parama studijavo geriausiuose užsienio universitetuose ir grįžo dirbti Lietuvai. Ar jie ir kiti šių fondų remti žmonės padarė įtaką Lietuvos ekonomikos ir demokratijos raidai? Manau, atsakymas aiškus. Nelabai žinau, kas padarė didesnę įtaką.

Asmenybės daro poveikį!

Dabar pats metas pereiti prie šią savaitę Eurobloge nagrinėjamo klausimo: ar Lietuvos valstybė turi remti gabiausių studentų mokslus geriausiuose pasaulio universitetuose iš Lietuvos biudžeto? Prie klausimo pereiname tada, kai atsakymas jau aiškus: taip, turi. Nors tai nėra gyvybinis prioritetas, kaip teisingai pastebi Daiva kitame šios savaitės straipsnyje, tokiai paramos programai reikėtų pakankamai mažai pinigų, o poveikį ilguoju laikotarpiu ji galėtų turėti pakankamai didelį.

Taip teigiu todėl, kad savo darbinėje praktikoje ir visuomeninėje veikloje įsitikinau: asmenybės turi poveikį. Dažnai jos turi žymiai didesnį poveikį nei yra priimta manyti, žymiai didesnį poveikį nei administracija, sistema, ar kaip kitaip mes vadintume jų antonimą. Pagalvokite apie tokius gerai ES žinomus dalykus kaip euras, ERASMUS, bendroji rinka, Europos struktūriniai fondai. Pagalvokite apie tokius dalykus, svarbius Lietuvai, kaip nepriklausomybės paskelbimas, įstojimas į ES ir NATO, pirmininkavimas ES Tarybai. Šie dalykai ne šiaip ėmė ir atsitiko. Jie taip pat nebuvo priimti tūkstančiui žmonių susėdus prie stalo, pabreinstorminus ir radus bendrą sutarimą. Juos sugalvojo ir pasiryžo įgyvendinti konkrečios asmenybės. Kiekvieną iš aukščiau paminėtų dalykų galėtume privesti prie tam tikro žmogaus ar mažų jų grupių. Žmonių, kurie turėjo pakankamai gebėjimų, atsakomybės ir moralinių vertybių, kad sugebėtų suvaldyti itin sudėtingus procesus ir padaryti realų poveikį, sukurti realią vertę savo šaliai arba Europos Sąjungai.

Už dabartinius lyderius sumokėjo užsienio fondai, už ateities susimokėkime patys

Nenuostabu, kad aukščiau minėtą milžinišką poveikį padarę žmonės Lietuvoje dažnai buvo būtent tie, kurių studijas ankstyvais nepriklausomybės metais parėmė užsienio fondai. Ir jie nebuvo susaistyti sutarčių, liepiančių atidirbti Lietuvai už jiems padovanotus pinigus. Jie grįžo, nes buvo vedami idėjos. Galbūt šiuo metu ta idėja nebėra tokia stipri.

Turbūt taip. Vis tik manau, kad nemaža dalis iš Lietuvos biudžeto remiamų studentų sugrįžtų į Lietuvą ir prisidėtų prie valstybės tobulinimo. Tikėtina, kad socialinius (ypač politikos krypties) mokslus baigę studentai turėtų ypatingų ambicijų grįžti ir savo idėjomis prisidėti prie labai įdomaus proceso kuriant dar iki galo nesusiformavusios valstybės ateitį. Juk tai yra fantastinė galimybė parodyti savo vertę ir galbūt patekti į istoriją! Todėl galbūt čia reikėtų ir tam tikros pozityvios diskriminacijos remiant išskirtinai socialinių mokslų atstovus. Juk būtent šios srities specialistai turėtų didžiausią potencialą tiesiogiai prisidėti prie valstybės valdymo procesų tobulinimo, t.y. labai aiškiai atsipirktų valstybės biudžetui.

Yra siūlančių tokius studentus „pririšti“ formaliai, paramos teikiamos sutartyje nurodant, kiek metų studentas turės atidirbti Lietuvoje po studijų baigimo. Jei būtų nuspręsta taikyti tokią tvarką, būtina užtikrinti galimybę grįžusiems studentams gauti didelį atlyginimą. Ne šiaip orų, o normalų. Tokį, kokio nusipelno geriausius universitetus baigę specialistai. Kitu atveju tai būtų jų laisvės varžymas, vergija.

Apibendrinant, asmenybes remti verta. Asmenybės daro poveikį. Bendram švietimo sistemos tobulinimui bei lygių galimybių užtikrinimui metami pinigai dažnai atitinkamo poveikio sukurti negeba. Juolab kad sistema daug pinigų nepraras. Sąlyginai nedideliam gabiausių studentų skaičiui remti pinigų daug nereikės. O poveikis ilguoju laikotarpiu gali būti labai didelis. Jei per ateinančius dešimt metų tokia paramos programa Lietuvai padovanotų antrą Grybauskaitę, Martikonį ar Ušacką, manyčiau, savo būtų pasiekusi.