Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Leonidas Donskis

Ar mes susikalbėsime Europos Sąjungoje? Ar Rusija pakirs ES ir NATO narių solidarumą?

Ar mes susikalbame su savo partneriais ir sąjungininkais Europos Sąjungoje? Ar vis dar gyvename skirtingose planetose? Tai anaiptol ne retorinis klausimas. Jis vis dažniau iškyla suvokiant, kad dėl savo patirties mes daug ko nežinome ir turime sparčiai mokytis – ne tik demokratijos logikos ir pilietinių laisvių, bet ir gilesnio žvilgsnio į Afriką bei apskritai menkiausiai išsivysčiusias šalis. Tokio pasaulio, kaip visumos, suvokimo, prisipažinkime, mes stokojame – dėl nesunkiai atsekamų priežasčių vis dar išlieka stipri pagunda visą pasaulį dalinti į Rytus ir Vakarus, Rusiją ir NATO.

Bet, tiesą sakant, ir Vakarų Europos šalys anaiptol ne viską supranta sudėtingame XXI amžiaus įvykių verpete ir politiniame audinyje. Dalį iškreiptos politinės ir socialinės optikos galima paaiškinti įvairiais mąstymo trombais – Realpolitik, nenoru erzinti Rusijos ir Kinijos, oportunizmu, apskritai europietiška politine veidmainyste, provincializmu ir pasitikėjimu viena saugia politine doktrina ir politiniu korektiškumu.

Bet tai ne vienintelės priežastys. Esama ir nežinojimo. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad kai ko mūsų kolegos paprasčiausiai nesupranta ir nuoširdžiai nežino. Kai ką žino ir tiesiog amoraliai meluoja – čia visiškai sutinku su Sergejaus Adamovičiaus Kovaliovo nuomone apie tylią išdavystę tų idealų, kurie kaitaliojami it mainoma moneta. Bet kai ko ir iš tikrųjų nežino.

Jungtinių Tautų Tūkstantmečio vystymosi tikslai yra toji programa, kurios aptarimas Europos Parlamente nenumaldomai išryškino Vakarų ir Rytų Europos nutolimo ir priartėjimo kaitos balansą. Kaip mes įsivaizduojame pačias problemiškiausias ir vargingiausias pasaulio vietas? Kokios jos? Standartinio Vakarų Europos kairuolio požiūriu, tik Afrika yra tas žemynas, kur sutelktas visas žmonijos vargas, neteisybė, nesaugumas ir sukrėtimai. Man buvo nuostabu matyti, kad kaip didelis atradimas jiems nuskambėjo informacija apie tai, kad čia pat, Europoje, egzistuoja baisus skurdas ir vargas – Moldova, esanti ES narės Rumunijos pašonėje, yra pati skurdžiausia Europos šalis.

Kaip sensacija nuskamba informacija, kad tuberkulioze Ukrainoje ir Moldovoje serga 300 žmonių iš 10 0000; kad Vidurio Azijoje politiniai režimai Uzbekistane ir Turkmėnistane artėja prie totalitarinio valdymo ir bet kokios laisvės ir pilietinių teisių užuomazgos atmetimu toli pranoksta Pietryčių Azijos režimus; kad Uzbekistane egzistuoja vaikų vergovės formos – priverstinis vaikų darbas, lydimas baisių jų gyvenimo sąlygų; kad šiame regione nuolat yra nesaugu ir kad bet kokios reformos anksčiau ar vėliau subliūkšta dėl korupcijos ir politinio nestabilumo.

Mes ilgai gyvenome Sovietų Sąjungoje ir gerai žinome jos palikimą, kurį kai kuriais atvejais Rusija sąmoningai dar komplikavo ir išplėtojo – pavyzdžiui, įšaldyti etniniai konfliktai Gruzijoje ir Padniestrėje, kuriais Rusija Gruzijai ir Moldovai paprasčiausiai neleidžia tapti stabiliomis ir Europos pripažįstamomis šalimis.

Koks tas Sovietų Sąjungos ir Rusijos sociopolitinis paketas, iš kurio išsivadavo tik trys šalys – Baltijos valstybės? Iš esmės tai autoritarinio kapitalizmo, megakorupcijos, kaip valdymo metodo, o ne kaip nukrypimo nuo normų ir įstatymų, ir etninių arba gentinių konfliktų samplaika. Kas ir kada atnarplios ją? Ir kada ES pagaliau atpažins ir pripažins šitą mazgą neatidėliotinos svarbos užduotimi – beje, savo pačios labui, atkovodama perspektyvias šalis ir tautas demokratiniam tautų sambūviui, o ne Kremliaus geopolitiniam pasiansui.

Ne tik apie Rusiją

Čia jau kalba nebeeina apie Rusiją ir apie tai, kas mums racionaliau – ar nepasitikėti ja ir nuolat akylai stebėti jos retoriką bei realią politiką, ar suteikti jai šansą priartėti prie savęs. Šio klausimo svarstymas prašyte prašosi platesnio nūdienos įvykių konteksto.

Šioje vietoje sutarimo ir savitarpio supratimo tarp mūsų ir vakarų europiečių nėra ir dar ilgai nebus. Saugumo jausmas ir pasitikėjimas nėra išprotaujami dalykai. Jie remiasi konkrečia patirtimi, o ne teorija. Jei Prancūzija gali parduoti strateginę puolamąją ginkluotę Rusijai, gelbėdama savo bankrutuojančias laivų statyklas ir sykiu siekdama atimti strateginės ekonominės partnerystės su Rusija monopoliją iš Vokietijos, ES ir NATO narės Baltijos šalys niekada tokio veiksmo nesupras. Lygiai kaip nesupras prancūzų pavyzdžiu sekančių kitų NATO narių, kurios jau puolė rungtis su Prancūzija siekdamos Rusijai parduoti kaip galima daugiau modernios ginkluotės.


Kas tai? Lenino pranašystės, kad jiems (Rusijai) naudingi idiotai (Vakarai) patys nuvys sau virvę, kuria ir bus pakarti? Ar tyli NATO galo pradžia, Rusijai pagaliau sulaukus savo triumfo ir suardžius aljanso narių vienybę, pasinaudojus golistiniu Prancūzijos sindromu ir noru sukurti JAV atsvarą strateginio gynybinio aljanso viduje (beprotybė arba išdavystė – nelygu kaip traktuosi tokią poziciją)? Juk ES ir NATO narių solidarumo pakirtimas ir visko pervedimas į dvišalius santykius ir yra didžioji Rusijos siekiamybė.

Istorinis revanšizmas

Niekas taip nepakerta ES ir NATO kaip tylus istorinis revanšizmas ir nepasitikėjimas savo strateginiais partneriais bei išskirtinių teisių sau reikalavimas (tai, ką analitikai vadina French exceptionalism). Esama čia ir kito aspekto, kurį taikliai pakomentavo prancūzų filosofas André Glucksmannas: nežabotas galios ir įtakos troškimas, kuris veda į artimus santykius tik su galingais partneriais.

Pridurčiau – sykiu su revizionistinėmis, revanšistinėmis, savo istorinių kompleksų ir sąskaitų su pasaulio lyderiu JAV turinčiomis valstybėmis. Į šią kategoriją patenka Kinija ir Iranas, bet visų pirma minėtina Rusija, kuri Prancūzijai kultūriškai ir istoriškai gerokai artimesnė ir sykiu daug labiau prognozuojama, nei kitos revizionistinės ir revanšistinės valstybės. Pagaliau, išsipildo ir buvusios pasaulio lyderės svajonė – jai tenka išskirtinė misija modernizuoti vienos iš dviejų XX amžiaus galingiausių valstybių strateginę ginkluotę. Pabrėšiu – ne JAV, o Prancūzijai. O juk tokia parama yra savosios galios ir įtakos simbolinio susigrąžinimo (nesvarbu, kad trumpalaikio ir gan iliuzinio) gestas.

Mūsų akyse vyksta dar du didžiulės svarbos įvykiai. Pirmiausia akyse baigiama suryti mūsų draugė ir sąjungininkė Ukraina. Ji jau dabar yra Rusijos ir Gazpromo integruota. Dar daugiau, Viktoro Janukovičiaus signalai Rusijai – skubus Ukrainos istorijos vadovėlių koregavimas ir net atsisakymas Holodomorą laikyti ukrainiečių tautos genocidu, t.y. itin skaudus smūgis ukrainiečių politiniam-istoriniam pasakojimui apie savo šalies tragediją bei jų nacionaliniam orumui (pagaliau, tiesiog tiesai ir faktams) – byloja apie tai, kad Vakarai akyse pralaimi Ukrainą.

Gali tapti gedulingu maršu

Jei tai taps abejonių nekeliančiu faktu ir jei ES bei NATO neatsikvošės, tai taps Europos Rytų partnerystės programos ir politikos laidotuvėmis ir gedulingu maršu, po kurio Moldovos ir Gruzijos galutinis atplėšimas nuo Europos bus viso labo tik laiko klausimas.

O svarbiausia, kad Rusija pirmą kartą per visą savo moderniąją istoriją pakeitė savo galios ir ginkluotės paradigmą. Iki šiol ginkluotės požiūriu ji buvo savipakankama valstybė, kurios karinė galia nuo Sovietų Sąjungos iki nepriklausomos Rusijos simbolizavo šios didžiosios šalies mokslo ir technologijų potencialą bei iššūkį, išdidžiai mestą JAV.

Šiandien Rusija tyliai nustojo akcentavusi savo gebėjimą pačiai pasigaminti geriausią ginkluotę pasaulyje (jos karinis laivynas toli atsilieka ne tik nuo JAV, bet ir nuo britų bei prancūzų) ir pradėjo sparčiai pirkti modernią ginkluotę iš Izraelio, Prancūzijos, Nyderlandų ir kitų NATO šalių. Vadinasi, Vakarai vardan savo trumpalaikių tikslų ir ekonominės konjunktūros ginkluoja galimą Rusijos agresiją Kryme ir kitur. Gal ir Baltijos jūroje.

Reikės kalbėtis apie ribas

Neabejoju, kad artimiausiu metu NATO bus priversta pradėti itin atvirus pokalbius apie ribas ir įsipareigojimus, kurie šiandien aiškiai pažeisti. Lygiai kaip teks prabilti apie aštrią euroatlantizmo strategijos krizę. Mes tyliai džiaugėmės sąlygine ramybe ir laiku, kurį galėjome panaudoti tam, kad mūsų valstybė atsistotų ant kojų ir mes pradėtume aktyviai konstruoti ateities strategiją. O dabar ateina laikas sakyti nemalonią tiesą sau ir partneriams.

Tokios Europos krizės kaip dabar nebuvo ilgai. Pasirodo, buvo laimėtas tik vienas Šaltojo karo etapas, privedęs prie Sovietų Sąjungos kracho. Dabar aiškėja, kad pavojus kyla pačiam ES projektui, NATO ir atlantizmui – patiems moderniųjų Vakarų saugumo pamatams.

Nedramatizuoju – šią krizę Europa ir JAV gali įveikti, ir greičiausiai ją įveiks. Bet teks pradėti nuo atvirumo ir nemalonios tiesos pripažinimo. Vieną kartą reikia pradėti kalbėti apie tai, kas mus jungia ir už ką mes pasiruošę kovoti. O ne statyti vieni kitus prieš įvykusius faktus ir mėginti suvesti sąskaitas su XX amžiaus istorija.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA