Šis vis labiau nutylimas klausimas yra tolesnis pasaulio prekybos liberalizavimas, apie kurį dar prieš keletą metų buvo nuolat diskutuojama. Formaliai tai buvo pradėta Dohos derybų raundo inicijavimu Pasaulio prekybos organizacijoje. Derybos dėl prekybos liberalizavimo šio raundo rėmuose tęsėsi ne vienerius metus, kol galiausiai dėl nesutarimų tarp pagrindinių PPO jos užstrigo. Daugiausia buvo ginčytasi dėl to, kiek kuri šalis turėtų dar sumažinti muitus importuojamai produkcijai.
Žinoma, daugeliui ekonomistų tokie nesutarimai apskritai kelia šypseną (arba prilygintini nesusipratimui), nes derybų dėl prekybos liberalizavimo metu diskutuojama apie tai, kas labiau pagerins sąlygas savo šalies vartotojams įsigyti pigesnes prekes.
Tačiau dėl vietinių įmonių, konkuruojančių su įvežama produkcija, spaudimo, tokie vartotojams akivaizdžiai naudingi sprendimai nepriimami taip paprastai, kaip siūlytų ekonominė logika. Dėl to jau daugiau nei pusę šimtmečio veikia tarptautinė prekybos santykius reguliuojanti organizacija, kurios vienas iš tikslų yra prisidėti prie kliūčių tarptautinei prekybai mažinimo, užfiksuojant ir prižiūrint susitarimus dėl sumažintų importo muitų. Tokie sprendimai grindžiami pirmiausia tuo, jog kliūtys prekybai riboja konkurenciją ir sudaro sąlygas taikyti didesnes kainas, kurias sumoka vartotojai.
Užstrigęs Dohos raundas
Derybos dėl pasaulio prekybos liberalizavimo gana sėkmingai vyko pusšimtį metų, kol užstrigo ties Dohos raundu, kuris buvo pradėtas dar 2001 m., tačiau taip ir nepriartėjo prie galutinio sprendimo.
Galima netgi teigti, kad galiausiai derybos dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo tapo savo sėkmės auka – per pusę amžiaus importo muitai tarp daugelio pasaulio šalių buvo labai reikšmingai sumažinti ir tai neabejotinai prisidėjo prie šių šalių ekonomikos plėtros ir gyventojų gyvenimo kokybės augimo.
Tačiau po paskutinio baigto Urugvajaus derybų raundo importo muitai pramonės gaminiams (su kai kuriomis išimtimis) priartėjo prie nulinių tarifų, todėl derybos iš esmės susitelkė ties apsaugos mažinimo žemės ūkio produktams bei netarifinių apribojimų (ypač kokybės standartų ir kitų normų skirtumų) šalinimo.
O tai padaryti yra daug sudėtingiau, nei susitarti dėl kliūčių panaikinimo prekybai tomis prekėmis, kurios gaminamos tarptautinėse korporacijose, išdėsčiusiose savo gamybos padalinius visame pasaulyje. Kaip tik dėl išaugusios internacionalizacijos nemažai gamintojų Europoje palaiko tarptautinės prekybos liberalizavimą, nes jie importuoja pigesnius produktus iš Azijos ar kitų šalių ir naudoja juos savo gamybos procesuose.
Tai atitinka ir vartotojų interesus, nes kliūčių prekybai šalinimas didina spaudimą kainai. Tuo tarpu žemės ūkio gamintojai, nepaisant globalios prekybos daugeliu žemės ūkio produktų, tebėra saugomi prekybos apsaugos priemonėmis (bei tiesiogine finansine parama, už kurią sumoka mokesčių mokėtojai) ir aktyviai priešinasi jų mažinimui. Ir nors vartotojai dėl to sumoka didesnę kainą už maisto produktus (yra nemažai skaičiavimų kiek importo apsaugos žemės ūkio produktams priemonės kainuoja ES gyventojams), tačiau ES nesugeba susitarti dėl apsaugo lygio mažinimo.
Dar sudėtingiau yra šalinti netarifinių apribojimų sukuriamas kliūtis prekybai. Atvirkščiai – pastaraisiais metais galima pastebėti vis aktyvesnes kai kurių Europos šalių pastangas eksportuoti ES taikomas reguliavimo taisykles Azijos ir kitoms šalims, tokiu būdu mėginant sumažinti jų konkurencinius pranašumus.
Reikia politinio įsipareigojimo
Visa tai reiškia, jog šiuo metu derybos dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo PPO yra pasiekusios tokią būklę, kai tolesnis judėjimas reikalauja daug stipresnio politinio įsipareigojimo liberalizavimui nei anksčiau.
Tuo tarpu ekonominė ir politinė aplinka pastaruoju metu yra daug nedėkingesnė nei anksčiau, t.y. kaip ir tarpukario Didžiosios depresijos metu, ekonomikos nuosmukis sustiprino saugotis nuo konkurencijos kviečiančius balsus. Įdomu skaityti kaip dar prieš metus ar pusantrų ES lyderiai nepamiršdavo savo susitikimų deklaracijose reguliariai paminėti Dohos derybų raundo užbaigimo svarbos. Tačiau pastaraisiais mėnesiais apie tai užsimenama vis rečiau. Nors tarptautinės prekybos liberalizavimas minimas Europos Komisijos parengtoje strategijoje Europa2020, tačiau ir ten jis nėra aiškiai apibrėžtas nei laiko, nei turinio atžvilgiu. Dar daugiau abejonių kelia kai kurių ES valstybių narių pasiryžimas priimti ankstesnes deklaracijas atitinkančius sprendimus.
Visa tai rodo, jog derybos dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo išsikvėpė. Beje, nedaugelis šalių, kurios dar nėra PPO narėmis, išlaiko entuziazmą padaryti viską, kad įstotų į šią organizaciją.
Rusija yra viena iš tokių šalių, kuri pastaruoju metu atrodo praradusi susidomėjimą naryste šioje organizacijoje. Tai nėra geras ženklas Lietuvai ir kitoms ES (bei PPO) narėms. Žinoma, PPO egzistavimas yra naudingas vien todėl, jog jis palaiko jau pasiektą santykinai liberalų globalios prekybos pagrindą ir apsaugo nuo radikalių prekybos apribojimų įvedimo net ir krizės sąlygomis. Nors pastaraisiais metais prekybos apsaugos priemonių naudojimas suintensyvėjo, tačiau jis vis dėlto neprilygsta tarpukario situacijai.
Tuo pačiu galima konstatuoti, jog tarptautinės prekybos nauda yra smarkiai nuvertinta ir dėl menko politinio tolesnio jos liberalizavimo patrauklumo ji bent šiuo metu turi gana menkas perspektyvas.
Tuo labiau, jog globalios politikos darbotvarkėje akivaizdžiai dominuoja globalaus atšilimo tematika bei su tuo susijusios aplinkosaugos ir kitokios reguliavimo priemonės, kurios net jei ir nekuriamos kaip netarifiniai prekybos apribojimai, gali jais tapti. Visa tai rodo, jog tarptautinė darbotvarkė šiuo metu gali būti ties reikšmingų pokyčių riba. Tačiau ar tokie pokyčiai, kai atsisakoma ketinimų panaikinti dar vis galiojančias kliūtis prekybai ir konkurencijai, būtų naudingi ekonomikai ir vartotojams, galima rimtai abejoti.
Lietuvai dar aktualiau
Pastebėtina, jog tokioms šalims kaip Lietuva šis klausimas yra dar aktualesnis nei didžiosioms PPO narėms. Tiek dėl šalies dydžio, dėl prekybos su ne ES narėmis svarbos Lietuvos ekonomikai tarptautinės prekybos perspektyvos yra neabejotinai svarbios. Žinoma, paprasta vertinti visos ekonomikos arba vartotojų interesų pagrindu. Tačiau kaip rodo Lietuvos narystės ES patirtis, dažnai atskirų įmonių siekis apsisaugoti nuo pigesnių prekių konkurencijos atranda atgarsį politikų sprendimuose ir Lietuvos pozicijoje, palaikant protekcionistines Pietų Europos šalis.
Lietuva netaps natūralia Skandinavijos šalių bei Didžiosios Britanijos sąjungininke remiančia prekybos liberalizavimą tol, kol dauguma jos įmonių nebus reikšmingai internacionalizavusios savo veiklos ir dėl to nebus suinteresuotos laisvais tarptautiniais mainais. Galbūt tam postūmį galėtų suteikti prekybos tarp ES ir jos Rytų kaimynių liberalizavimas. Bet kokiu atveju, tarptautinė konkurencija ateityje tiktai didės ir veikiausiai pralaimės būtent tie, kas tik ginsis nuo importo keliamos konkurencijos, neieškodami kitokių būdų kaip išlikti konkurencingais.