Mano domėjimasis šiuo klausimu tąkart buvo paskatintas fakto, kad per pastaruosius dešimtmečius užderėjo nemažas skaičius naujų valstybių: visa krūva Balkanuose, Čekija, Slovakija, Baltijos valstybės, Rytų Timoras, Pietų Sudanas, o ypač mane domino šviežiausias Kosovas.
"Valstybės susikūrimu" laikiau jos pripažinimą tarptautinėje bendruomenėje. Klausiau štai ko: ar galime teigti, kad tarptautinėje bendruomenėje (tarp pasaulio valstybių lyderių) egzistuoja tam tikras bendras supratimas (norma), kada teritorijai yra teisinga pasiskelbti valstybe? Jei taip, kaip jį apibrėžtume? O gal kiekvienas naujos valstybės susikūrimas yra unikalus ir apibendrinimų čia daryti negalime?
Išvada buvo štai tokia: "Tarptautinės sistemos nariai (valstybės) privalo pripažinti naują teritorinį darinį valstybe, jei jis susikūrė tautai išsilaisvinant iš 1) kolonijinės priespaudos arba 2) okupacijos, o taip pat 3) iki tol egzistavusios valstybės dalims išsiskyrus laisvu sutarimu." Žinau, žinau. Toks teiginys atrodo savaime suprantamas. Ir vis tik man prireikė metų laiko bei maždaug penkiasdešimties protingai prirašytų puslapių, kad aš jį galėčiau pagrįsti. Taip pat sudariau išsamią duomenų bazę, kurioje yra surašyti visi valstybių susikūrimai, įvykę 19-20 amžiuose, bei įvardintos jų priežastys. Mano išvada tinka paaiškinti 83% visų valstybių susikūrimų. Vadinasi, tam tikra logika, kodėl valstybės kuriasi, egzistuoja.
Tuo tarpu kai didžioji dalis valstybių kuriasi tautoms laisvinantis iš priespaudos (kolonizacijos bei okupacijos), tam tikras reikšmingas jų skaičius taip pat atsiranda teritorijoms atsiskiriant laisvu sutarimu. Ir tas skaičius greitu metu gali padidėti. Įdomiausia tai, kad tokie įvykiai pirmą kartą gresia Europos Sąjungos viduje - jau šiais metais Katalonija ir Škotija referendumuose balsuos, ar palikti Ispaniją bei Didžiąją Britaniją ir pradėti tvarkytis savarankiškai. Šįkart apie Škotiją.
Škotijos dilema
Kovojo, kovojo ir gavo savo. Rugsėjį škotai eis prie urnų ir galės išreikšti tautos nuomonę - nori jie nepriklausomos valstybės ar ne. Dar neseniai per televizorių kartais pamatydavome, kaip pikti škotai kelia riaušes, kelia škotiškas vėliavas ir atsisako švęsti "okupantų" britų šventes ar klausyti britų policininkų. Kaip greitai viskas gali pasikeisti, kai gauni galimybę laisvai išsakyti nuomonę! Kai Didžioji Britanija sutiko leisti Škotijai organizuoti referendumą dėl nepriklausomybės, didelė dalis škotų, anot apklausų, jos nebelabai ir nori. Apklausos rodo, kad šiuo metu gana įtikinamai nugalėtų likimo Didžiosios Britanijos sudėtyje šalininkai.
Škotija jau dabar turi plačią autonomiją. Taip pat škotai gali džiaugtis nuosavu parlamentu, kuris yra visiškai atsakingas už kai kurias politikos sritis: sveikatos apsaugą, švietimą, aplinkosaugą, policiją ir t.t. Tačiau Škotijos užsienio bei ekonominė politika priklauso vien tik nuo Didžiosios Britanijos valdžios sprendimų. Tai yra pagrindinis už nepriklausomybę kovojančiųjų argumentas.
Škotijai atsiskyrus nuo Britanijos iš esmės pasikeistų tik keletas dalykų, kurie, vis dėlto, yra svarbūs. Visų pirma, Škotija galėtų vykdyti nepriklausomą užsienio politiką bei būti atstovaujama tarptautinėse organizacijose. Nors iš pirmo žvilgsnio sunku įžvelgti tokio tikslo racionalumą, tačiau tautos savigarbai tokie klausimai gali būti itin svarbūs.
Taip pat Škotija sukurtų savo armiją bei pradėtų rinkti mokesčius, iš kurių surinktas lėšas perskirstyti galėtų tik pačios Škotijos valdžia. Visi šie pakeitimai sukurtų tikrai nemažai darbo vietų. Be to, Škotija yra pakankamai ekonomiškai stipri Didžiosios Britanijos dalis - atsiskyrimas reikštų, kad vien tik škotai naudotųsi savo sukurta ekonomine gerove ir jokia jos dalis neiškeliautų kitoms Britanijos dalims. O jei škotai dar mano, kad sava vyriausybė jų ekonominius interesus užsienyje gins geriau nei tai darė britai, jie tikrai turėtų norėti perduoti ekonominės užsienio politikos (ypač investicijų pritraukimo bei eksporto skatinimo) vadeles į savo rinktų atstovų rankas.
Tačiau atsiskyrimo atveju ne viskas bus lengva. Škotai nori priklausyti Europos Sąjungai, o pasirinkus nepriklausomybę jiems reikės iš naujo į ją įstoti.
Škotija ir Europos Sąjunga
Škotijos atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos ES institucijose niekas rimtai nesvarsto. Iš Komisijos pareigūnų pasigirsta teiginių, kad toks scenarijus būtų beveik neįtikėtinas. Aš taip pat manau, kad tai greičiausiai neįvyks. Tačiau netikėtas škotų sprendimas sukeltų nemenkų problemų tiek Komisijai, tiek patiems škotams.
Kas įvyktų po atsiskyrimo? Po nepriklausomybės paskelbimo škotai norėtų nedelsiant derėtis dėl stojimo į ES, nes kitaip prarastų visą ES paramą bei kitus jos teikiamus malonumus, pavyzdžiui, laisvą judėjimą Europoje. Tačiau tai neįvyktų iš karto. Referendume siūlomas teisės aktas numato, jog nepriklausomybė būtų skelbiama praėjus 18 mėnesių po referendumo datos.
Įmanoma, kad tokio laiko deryboms pakaktų. Tačiau galėtų būti įvairių netikėtumų. Ypač žinant, kad ES greitai rinks naują valdžią. Rinkimų ir porinkiminiu laikotarpiu ES institucijos, tikėtina, nedirbs taip stabiliai, kaip visada. Taip pat šiuo metu negalima iki galo žinoti, ar Škotija pati viena įvykdys visus ES šalims narėms keliamus reikalavimus. Protingiausia būtų tam tikras " preliminarias stojimo į ES derybas" pradėti vykdyti jau dabar. Tačiau Komisija yra tiesiai šviesiai pasakiusi: su neegzistuojančiomis valstybėmis mes nesiderame.
Dar vienas trukdis Škotijos narystei ES galėtų būti Ispanija. Ši šalis pati greitu metu rengs referendumą dėl Katalonijos atsiskyrimo. Kadangi Ispanija bando Kataloniją gasdinti tuo, jog blokuos jos narystę ES, tokią strategiją ispanai gali pirmiausia išbandyti su Škotija. Tiesiog kad atrodytų įtikinamiau.
Vienas dalykas, kurio škotai tikrai nenorėtų, yra situacija, kai po tų 18 mėnesių jie nebūtų nei ES, nei Didžiosios Britanijos dalis. Va tada tai būtų prisižaidę. Bet greičiausiai taip neatsitiks. Pirmiausia dėl to, kad nepriklausoma Škotija - beveik neįmanomas scenarijus.
Mantas Pupinis