Pirmiausia reikia turėti idėją apie norimą priimti sprendimą ES lygiu bei aiškų planą, kaip tai padaryti. Žodžiu, neužtenka tik norėti ką nors pakeisti, tačiau būtina ir aiškiai nurodyti, kurie teisės aktai ir kaip bus performuluoti. Taigi prieš imantis tam tikros iniciatyvos pravartu įsitikinti, kad savo komandoje turite teisininkų. Antra, reikia sudaryti vadinamąjį „piliečių komitetą“, į kurį įeitų bent septyni žmonės, atstovaujantys bent septynias ES valstybes. Nuo čia jau prasideda sunkumai: norint imtis keisti ES teisės aktus, reikia turėti nemažą pažinčių ratą ES valstybėse. Toliau viskas gana aišku, bet ne mažiau sudėtinga. Tam, kad jūsų iniciatyva būtų pateikta Komisijai ir Parlamentui, reikia surinkti milijoną ES piliečių parašų. Padėtį palengvina tai, kad parašus rinkti galima internete. Taigi milijonas parašų neatrodo taip jau daug. Ypač žinant, kad ES turi apie 503,5 milijono gyventojų.

Mano nuomone, Piliečių iniciatyvos instrumentas bus itin diskutuojama tema 2013 metais. Ypač dėl to, kad 2013-ieji yra paskelbti Europos Piliečių metais. Apie tai jau rašiau Eurobloge sausio mėnesio pradžioje. Taigi šiais metais neabejotinai bus diskutuojama apie tai, ar naujasis tiesioginės demokratijos instrumentas iš tiesų suteikia realias galimybes piliečiams įsitraukti į sprendimų priėmimų procesą. Kol kas girdima daugiau neigiamų atsiliepimų. Atrodo, kad instrumentas ne veltui buvo oficialiai paleistas praėjusių metų balandžio pirmą dieną, kuri yra plačiai žinoma kaip melagių diena. Ar tik nebus taip, kad šis instrumentas sukuria tiesioginės demokratijos iliuziją, o ne suteikia piliečiams realią galimybę formuoti „savo“ Europos Sąjungą? Tokią nuomonę palaiko Europos Parlamento Peticijų komiteto pirmininkė Erminia Mazzoni. Jos teigimu, pagrindinė Piliečių Iniciatyvos problema – per daug biurokratizmo. Iniciatyvos pateikimo procedūra yra gana sudėtinga ir reikalauja stiprių techninių žinių apie ES teisinę sistemą. Taip pat egzistuoja griežti reikalavimai interneto puslapiams ir serveriams, kurie naudojami parašų rinkimui. Mazzoni siūlo du sprendimus, kurie tikrai padarytų instrumento veikimą efektyvesnį. Pirma, iniciatyvų pasirašymo teisę galima būtų suteikti ne tik piliečiams nuo aštuoniolikos metų, kaip yra dabar, o jau nuo šešiolikos metų. Antra, Komisija galėtų sukurti vieningą parašų rinkimo interneto platformą. Tokie pakeitimai jokiu būdu nereikštų, kad iniciatyvos būtų lengviau priimamos, o greičiau leistų joms lengviau pasiekti Europos Parlamentą, kur dėl jų bet kokiu atveju turėtų spręsti šalių atstovai.

Esamos iniciatyvos – gana „pikantiškos“

Europos Komisija skelbia, kad šiuo metu yra užregistruota 15 iniciatyvų. Peržvelgus jų sąrašą pirma kylanti mintis – iniciatyvos tikrai nėra orientuotos į „kasdienį“ ES sprendimų priėmimo procesą. Turiu omenyje, jog temos yra gana išskirtinės ir, kaip aš pasakyčiau, „pikantiškos“. Turbūt to ir buvo galima tikėtis. Kasdieniai klausimai yra paliekamo sprendimų priėmėjams (Parlamentui, Komisijai etc.), o nevyriausybinės organizacijos ir kitos piliečių grupės bando atkreipti dėmesį į labiau specifines problemas. Greičiausiai taip yra dėl to, kad Piliečių iniciatyva tam tikroms nevyriausybinėms organizacijoms veikia ir kaip savo „prekės ženklo“ populiarinimo būdas. Juk per šį instrumentą, net jeigu galų gale parašai ir nebūtų surinkti, galima nemenkai padidinti savo žinomumą visoje Europoje. O tuo pačiu ir pastūmėti svarbią problemą link ES politinės darbotvarkės.

Prieš oficialiai paleidžiant Piliečių iniciatyvos instrumentą buvo viešai skelbta, kad pirmoji iniciatyva bus dėl draudimo privatizuoti vandens telkinius. Tačiau dabar puslapyje rašoma, kad juos viena diena aplenkė ES kairiųjų pilietinių organizacijų susivienijimo iniciatyva Fraternite 2020, kurios pagrindinis tikslas – ateities ES biudžetuose skirti daugiau pinigų tarptautinių mainų programoms, pavyzdžiui, „Erasmus“. Iniciatyvos autorių nuomone, „jeigu suteiksime galimybę ES piliečiams daugiau laiko praleisti kitoje ES šalyje, tai ne tik išplės tokių žmonių pažiūras, bet taip pat išvystys Europinę tapatybę“. Deja, šios iniciatyvos kūrėjams kol kas sekasi labai prastai. Kol kas jie tėra surinkę apie 59 tūkstančius parašų.

Visai kitokioje situacijoje yra iniciatyva dėl draudimo privatizuoti vandens telkinius. Ši iniciatyva, turėdama laiko parašams rinkti dar iki lapkričio mėnesio, jau yra surinkusi apie 873 tūkstančius ES piliečių parašų. Žodžiu, visai tikėtina, kad tai bus pirmoji iniciatyva, prisikapsčiusi iki Europos Parlamento. Šią iniciatyvą jau esu parėmęs ir pats. Pagrindinis jos tikslas – užtikrinti, kad kiekvienam ES piliečiui būtų prieinamas kokybiškas ir sveikas vanduo. Iniciatyvos autorių nuomone, tą galima užtikrinti tik tuo atveju, jei vandens telkinius valdys valstybės, o ne privatūs savininkai. Nors pats esu laisvosios rinkos šalininkas, neturiu abejonių, kad tam tikrose srityse valstybės nuosavybė yra būtina, norint užtikrinti kokybę. Naujausios studijos (ypač JAV) rodo, kad privatūs vandens telkinių savininkai tesiekia užtikrinti minimalią vandens kokybę. O vanduo, mano nuomone, ne tas dalykas, kurio kokybe norėtumėme rizikuoti.

Įdomu tai, kad anksčiau aptarta Water is a Human Right iniciatyva yra vienintelė, artėjanti prie reikiamo kiekio parašų surinkimo. Kitos esamos iniciatyvos vargu, ar sugebės užsitikrinti bent pusę reikalingos paramos. Greičiausiai taip yra dėl jų „pikantiškumo“ ir priimtinumo tik siauresnėms auditorijoms. Verta paminėti keletą iš jų. Pavyzdžiui, 30kmh – making streets liveable! iniciatyva siekia, kad maksimalus leidžiamas greitis automobiliams būtų 30 km/h visuose Europos miestuose. Kita iniciatyva – One of Us – siekia nutraukti ES finansavimą sritims, kurios galimai prisideda prie žmonių embrionų naikinimo, t. y. kai kurioms tyrimų, vystomosios paramos bei visuomenės sveikatos programoms. Dar viena įdomi iniciatyva – Let me vote. Ja siekiama, kad ES piliečiai galėtų balsuoti ne tik savivaldos, bet ir visuose kituose rinkimuose toje šalyje, kurioje jie tuo metu gyvena.

Kad ir kokios įdomios bei galbūt reikalingos yra šios išvardintos iniciatyvos, nė viena iš jų nė iš tolo nepriartėjo prie milijono parašų. Kol kas vienintelė iniciatyva, kuri, tikėtina, „prasimuš“ iki tikrųjų sprendimų priėmėjų, yra iniciatyva dėl draudimo privatizuoti vandens telkinius. Visai tikėtina, kad šių metų pabaigoje Parlamentas patirs didelį spaudimą dėl galutinio tokios iniciatyvos priėmimo, kadangi jos kilmė – pirmoji tikra ES pilietinė valia.

Parengė Mantas Pupinis