Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Ramūnas Vilpišauskas

Ar Europos balsas tapo labiau girdimas pasaulyje? O Lietuvos Europoje?

Pastaraisiais mėnesiais nuo tada, kai Europos Sąjungoje įsigaliojo Lisabonos sutartis, politikai bei apžvalgininkai didelį dėmesį skiria klausimui, ar sutartyje numatyti pakeitimai – ES vadovų tarybos pirmininko (nuolatinio ES prezidento), bei Įgaliotinės užsienio politikai paskyrimas – sustiprino Europos balsą pasaulyje.

Juk toks buvo vienas svarbiausių ES rengtos konstitucinės sutarties, kuri po jos atmetimo referendumuose keliose šalyse buvo transformuota į Lisabonos sutartį, tikslų. Tikėtasi, jog įsteigus naujas institucijas JAV ir kitų pasaulio valstybių vadovams galiausiai taps aišku, kam Europoje reikia skambinti, norint sužinoti bendrą ES poziciją svarbiausiai pasaulinės politikos klausimais.

Tačiau tik paskelbus, kas užims naujai sukurtas pareigybes, kilo kritikos banga dėl į jas paskirtų Hermano Van Rompuy bei Catherine Ashton. Buvo teigiama, jog menkas jų žinomumas tik dar labiau sustiprins didžiųjų ES valstybių balsą ir apsunkins bendros ES pozicijos paieškas ir atstovavimą tarptautinėse institucijose. Šią nuomonę sustiprino ir JAV prezidento atsisakymas dalyvauti šį pusmetį ES pirmininkaujančioje Ispanijoje pavasarį turinčiame įvykti ES ir JAV vadovų susitikime. Naujai paskirtiems pareigūnams ieškant savo vietos sudėtingoje ES institucijų sistemoje ir kuriant Sąjungos diplomatinę tarnybą daugelį jų sprendimų lydi kritika, o kartais ir atviras šaipymasis.

Kakofonija liko

Vertinant pirmųjų mėnesių patirtį galima teigti, jog iš tiesų naujų institucijų sukūrimas nepasiūlė naujų receptų, sprendžiant ES balsų kakofonijos problemą. Tačiau priežasčių pirmiausia reikėtų ieškoti ne naujųjų ES vadovų asmenybėse, o problemos sprendimo metode. Bene viena dažniausiai kartojamų „tiesų“ ES institucijose yra ta, jog pagrindinė Sąjungos problema yra vieningos pozicijos aktualiais užsienio politikos klausimais trūkumas. Manoma, kad jei ES būtų vieninga, jos vaidmuo pasaulyje būtų daug svaresnis. O tam, kad būtų vieninga pozicija, reikia vieningų institucijų.

Toks institucijų kūrimo sprendžiant nuomonių įvairovės „problemą“ būdas yra būdingas ES nuo pat jos įkūrimo. Iš tiesų, bėgant laikui ES institucijos susiranda savo vietą, tampa matomos ir gali prisidėti prie kompromisų ir bendrų sprendimų paieškų tarp valstybių narių. Tikėtina, jog po keleto metų H. Van Rompuy ir C. Ashton veiklos vertinimai gali būti smarkiai pasikeitę. Tačiau esminis klausimas – ar bendros institucijos sukūrimas gali išspręsti nesutarimus tarp valstybių narių, kurie kyla iš nacionalinių interesų skirtumo? Ir ar šie nacionalinių interesų skirtumai iš tiesų yra problema, jei jie tiesiog atspindi ES šalių įvairovę, kylančių iš skirtingų istorinių patirčių, nacionalinio konsensuso, ekonominės padėties? Galiausiai, ar tie, kas kalba apie „bendrą ES poziciją“ nemano, jog jos turinys visada atitiks būtent jiems priimtiniausias nuostatas?

Tarptautinėse organizacijose leisti kalbėti ES

Iš tiesų, galima sutikti su analitikais, kurie teigia, jog jei ES, tiksliau, didžiosios jos valstybės, tikrai siektų bendros Sąjungos pozicijos atstovavimo tarptautinėse organizacijose, jos pirmiausia turėtų atsisakyti savo vietų prie stalo tokiose organizacijose kaip Tarptautinis valiutos fondas, Jungtinių tautų organizacijos Saugumo taryba ar G20, ir vietoje jų leistų ES vardu kalbėti Sąjungos vadovui (tiesa, turbūt bent keleto Sąjungos institucijų vadovai pretenduotų atstovauti ES tokiuose forumuose).

Tačiau kol kas nei Prancūzija, nei kitos vieningesnės Europos entuziastės neketina atsisakyti savo vietos tarptautiniuose forumuose, užleidžiant ją visos ES atstovams. Atvirkščiai, kartu su didžiosiomis ES valstybėmis narėmis tokiuose forumuose kaip G20 ketina dalyvauti ir ES prezidentas H. Van Rompuy, kuris turėtų vykti į G20 susitikimą birželio mėnesį Toronte. Kartu su visą ES atstovaujančios Europos Komisijos bei ES pirmininkaujančios Ispanijos vadovais. Sunku tikėtis, kad tai sustiprintų ES balsą, veikiausiai, tik padidins sumaištį tarp jos partnerių, su kuo kokiais klausimais reikėtų derėtis.

Tačiau kaip jau minėta, tokios padėties priežastis yra ne naujųjų ES institucijų veikla ar jų vadovų asmenybės, bet pirmiausia nacionalinių valstybių narių interesų skirtumai. Apskritai, šiuo metu ES galima pastebėti keletą gana skirtingų procesų.

Stiprėjanti Vokietija

Viena vertus, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai savo vietos ieško naujųjų Sąjungos institucijų vadovai, kartais savo veikla užgoždami ir Europos Komisijos prezidentą J.M. Barroso. Kita vertus, pastebimas ES valstybių narių, ypač Vokietijos, vaidmens sustiprėjimas.Būtent Vokietija, o ne euro zonos šalių grupės pirmininkas ar kitos ES institucijos suvaidino esminį vaidmenį ieškant Graikijos problemos sprendimo.

Kaip pastebi apžvalgininkai, būtent Vokietijoje įvykdytos ekonomikos reformos, sustiprinusios jos konkurencingumą, ir biudžeto disciplinos laikymasis suteikė jai galią reikalauti panašių sprendimų ir iš kitų euro zonos šalių. Tikėtina, jog Vokietijos balso svarba, formuojant bendrą ES poziciją, ateityje dėl to gali tik dar labiau išaugti.

Beje, apie tai, jog ES gali ekonomiškai atsilikti nuo JAV ir Azijos augančių valstybių ir po dešimtmečio tapti „antrarūše žaidėja“ pasaulio ekonomikoje, jei nesiims struktūrinių pertvarkų galinčių sustiprinti jos konkurencingumą ir augimą, neseniai įspėjo ir TVF vadovas.

Lietuva neturi kaitalioti savo sprendimų

Ką visa tai reiškia žiūrint iš Lietuvos pozicijų? Lietuvoje jau seniai laikomasi prielaidos, jog šaliai yra naudinga, kai ES kalba vieningu balsu. Tai ypač pasakytina apie energetiką ir santykius su Rusija – būtent nuostatos, suteikiančios pagrindą bendrai ES politikai energetikos klausimais, laikomos vienu svarbiausių Lisabonos sutarties privalumu Lietuvoje.

Tokios nuostatos turi rimtą pagrindą – iš tiesų ES lygmeniu formuojama pozicija suteikia Lietuvai daugiau galimybių būti išgirstai, nei tais atvejais, kai atskiros ES valstybės imasi dvišalių su Rusija ar kitomis pasaulio šalimis iniciatyvų. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog galutinė ES pozicija bus artima Lietuvos interesams.

Tam reikia pirmiausia nuoseklaus visų atsakingų institucijų darbo, pagrindžiant Lietuvos poziciją, pristatant ją partneriams ir, svarbiausia, atitinkamai elgiantis šalies viduje. Tos pačios energetikos pavyzdys rodo, jog kai vienas svarbiausių šalies vidaus politikos bruožų yra nuolatinis projektų vėlavimas ir anksčiau priimtų sprendimų kaitaliojimas, sunku tikėtis ir partnerių Europoje įsiklausymo į Lietuvos rūpesčius.

Apskritai, pastaruoju metu susidaro įspūdis, jog užsienio partneriams kyla vis daugiau klausimų apie Lietuvos prioritetus ir jų formavimo pagrindus. Prie didelio neapibrėžtumo kas ir už ką atsakingas ES prisideda ir neapibrėžtumas nacionalinėje politikoje. Sudėtinga ekonominė situacija ir visuomenės nepasitikėjimas šalies institucijomis turėtų kaip tik įpareigoti šalies politinį elitą ir pagrindines institucijas susitelkti aiškių prioritetų formulavimui bei jų realizavimui nacionalinės ir Europos politikos priemonėmis.

Pradėjusi gerėti šalies finansų padėtis, pradėta aukštojo mokslo pertvarka ar galiausiai pradedanti veikti elektros birža yra potencialiais geros praktikos pavyzdžiais. Žinoma, kiekvienas iš paminėtų procesų gali būti sustabdytas ir diskredituotas dėl siaurų interesų įsikišimo, netinkamo biurokratinio įgyvendinimo ar politinių permainų.

Tačiau nuosekliai įgyvendinus prioritetinius darbus Lietuvos balsas galėtų būti stipresnis Europoje, nes šalis galėtų remtis atliktais darbais ir rezultatais, o ne tik nuo praktikos atitrūkusia diplomatine retorika. Mažai valstybei, kurios derybinę galią smarkiai riboja ekonominių ir saugumo ryšių asimetrijos, tokie geros praktikos pavyzdžiai yra ypatingai svarbūs.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA