Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (16)
Vatikanas
AP/Scanpix / Vatikanas

Ar Europa gali daryti spaudimą Vatikanui už nusikaltimus žmogiškumui?

Šių metų birželio aštuonioliktą Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) atmetė grupės SNAP (ang. Survivors Network of those Abused by Priests, kunigų prievartą patyrusių žmonių asociacija) prieš keletą metų jam pateiktą nusikaltimų žmogiškumui bylą.

Ieškinys buvo pateiktas ne prieš ką kitą, o pačią Vatikano valstybę. Vatikanas, anot SNAP, turi teisiškai atsakyti už per ne vieną dešimtmetį kunigų įvykdytus tūkstančius lytinės prievartos atvejų ir juos dangsčiusią dvasininkiją. Nors TBT verdiktas paskelbtas, dilema išlieka: kokią gi teisinę rolę turėtų atlikti ši privilegijuota teokratijos salelė Europoje tiriant savo pačios nusikaltimus? Ar gali ką daryti pati Europa?

Turbūt ne vienas, išgirdęs, kaip vaikus išnaudojęs katalikų kunigas buvo tiesiog „tyliai“ perkeliamas į kitą parapiją, kur tęsė savo nusikaltimus, pagalvoja, jog tokia sistema primena bet ką, tačiau tikrai ne baudžiamumą. Žinoma, šiuo atveju siektinumas yra ne pati bausmė (t.y., kas vyksta nusikaltimui jau įvykus), o teisinės atsakomybės sustiprinimas, kuris, reikia tikėtis, sumažintų ir pačių nusikaltimų skaičių ateityje.

Apie šitokį baudžiamumą, matomai, galvoja ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (UNCRC) komitetas, kurius šių metų liepos pradžioje paskelbė, jog pradės išsamų tyrimą dėl dvasininkijos vaikų seksualinio išnaudijomo atvejų. Komitetas jau paprašė aukštus postus užimančių Romos Katalikų dvasininkų perduoti konfidencialius dokumentus, kuriuose aprašoma, kaip pati dvasininkija reagavo į šimtus išnaudojimo skundų. Kita informacija, kurios iš Vatikano prašo UNCRC yra atvejai, kuriuose kunigai, apkaltinti ar įtarti vaikų išnaudojimu, buvo perkeliami į kitas parapijas, ar kur vaikai, įvairiomis priemonėmis, buvo tiesiog užtildyti.

Vos keletui dienų praėjus po šitokio Jungtinių Tautų užklausimo būsimam tyrimui, Popiežius Pranciškus paskelbė apie naują sugriežtintą nuo rugsėjo pirmosios įsigaliosiančią Vatikano politiką vaikų išnaudojimo atvejais: nuo šiol stiprinama baudžiamoji atsakomybė Vatikano dvasininkams, o į nusikaltimų prieš nepilnamečius sąrašą dabar įtraukiami lytiniai santykiai su vaikais, vaikų pornografija ir vaikų prostitucija. Aišku, politikos linkmė gera. Nors, bent jau man, išgirdus apie tokius pokyčius, kyla gan natūralus klausimas: kaip tokie dalykai, kaip lytinis vaikų išnaudojimas, nebuvo anksčiau įtraukti į tą nusikaltimų sąrašą?

Naujos politikos linkmė gera, bet visgi – kaip pilietinės visuomenės ir tarptautinės bendruomenės nariai – galime pasvarstyti: kokie pasirinkimai galimi šioje situacijoje? Visgi nereikia pamiršti, jog Vatikanas, nors nepriklausantis Europos Sąjungai, yra Europos dalis, apsupta tos pačios Europos Sąjungos, jos pripažįstama kaip visavertė valstybė, kuriai netgi leidžiama naudoti eurą kaip nacionalinę valiutą. Įdomus ir tas faktas, kad Europos Sąjunga šiuo metu nedaro jokio tiesioginio ar netiesioginio spaudimo Vatikanui dėl jo dvasininkijos pro pirštus pražiūrėtų vaikų išnaudojimo atvejų. Iš pareigų atsistatydinusiam Benediktui XVI, dėl savo fizinio ir teisinio saugumo (būtent dėl anksčiau paminėtųjų bylų), net nepatariama kada palikti šią mikro valstybę.

Taigi, pasirinkimai. Vienas jų – stiprinti tarptautinių organizacijų, kaip kad minėtosios UNCRC, vaidmenį Vatikano vidaus tyrimuose, kuriant nepriklausomus komitetus kuriems būtų paskirta aiškintis šitokių nusikaltimų atvejus. Arba, kitas variantas, kurti atskirą teisinę organizaciją, kurios vienintelė paskirtis būtų Vatikano „prižiūrėjimas“ ir visiškas nusikaltimų prieš nepilnamečius atvejų tyrimo perėmimas. Aišku, reikia sau užduoti ir šitokį klausimą: kiek fiziškai ir financiškai galima plėsti tokių organizacijų veiklą, kad ji apimtų visus įmanomus skundus dvasininkijai. Kas gali kurti tokias organizacijas ir ar kada Europos Sąjunga tars žodį šiuose reikaluose – irgi geras klausimas. Dar geresnis – ar sutiktų su tuo pats Vatikanas.

Kalbėdamas apie Vietnamo kare naudotų dujų Agent Orange padarinius ir dabartinį amerikiečių mokslininkų nenorą lyginti tuometinių Pietų ir Šiaurės Vietnamo vėžio statistiką, profesorius Noam Chomsky sako, jog klausimas čia tik vienas: ar galime išmokti iš savo nusikaltimų kažko, kas mums patiems būtų naudinga? Nors kiek ir keistą, čia matau paralelę su Vatikano politika: turiu rimtų abejonių, ar prasižengusius dvasininkus gali efektyviai teisti jų, paprastai sakant, kolegos. Laikas parodys, ar nauja Vatikano politika atneš ryškių pokyčių. Kita vertus, negalima pamiršti, kad to laiko kaina yra labai brangi – nežinia kiek pro pirštus pražiūrėtų nusikaltimų ir traumuotų vaikysčių.

Parengė Justina Poškevičiūtė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA