Ironizuodamas tuoj pat jam atsakė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis: „Kodėl Lenkijos mokesčių mokėtojai [dirbantys Britanijoje] turėtų remti Britanijos vaikus?“. Trumpas diplomatinis pasistumdymas tarp JK ir Lenkijos politikų ženklina rimtus pokyčius Europos Sąjungoje. Ką galima išskaityti iš susidariusios padėties?
Pasisakymai skirti vidaus politikai
Camerono vaizdinga kalbinė iliustracija paminėjo lenkus neatsitiktinai. Tai viena labiausiai matomų imigrantų grupių Jungtinėje Karalystėje (lenkų kalba yra antra populiariausia kalba valstybėje), ir leidžia puikiai žaisti visuomenės nuotaikomis. Tos visuomenės dalies, kuri nepritaria imigracijai.
JK ministras pirmininkas žino, jog šitaip gali padidinti savo populiarumą. Rinkėjų pasitikėjimas bus ypač reikalingas, mat 2015 metais numatomi parlamentiniai rinkimai, o 2017 metais – referendumas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos. Kitaip tariant, Cameronas turi išlaikyti balansą tarp populiarumo šalies viduje ir populiarumo užsienyje. Drįstu teigti, jog šis atsargumas signalizuoja nenorą išstoti iš ES.
Lenkijos reakciją į pasisakymą patvirtina ankstesnę logiką. Sikorskis, kaip ES apologetas, pabrėžė naudą kurią JK gauna dėl narystės Europos Sąjungoje. Jis taip pat savotiškai gynė lenkų garbę kalbėdamas apie pridėtinę vertę, kurią sukuria lenkai Britų salose. Nenorėdamas aštrinti konflikto, jis taip pat pridūrė jog pritaria Davido Camerono siekiams užkišti teisines skyles pašalpų sistemoje. Norint keisti šią sistemą, būtinas visų ES narių pritarimas.
Taigi, valstybės narės turi rimtą kozirį, kad išlaikytų Šekspyro gimtinę savo klube. Nei Cameronas, nei Sikorskis, nei Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas nenorėjo aštrinti konflikto, todėl netrukus buvo paskelbta dar viena naujiena. Joje buvo teigiama, kad įvyko 40-ies minučių pokalbis tarp abiejų valstybių premjerų. Jo metu Tuskas pareiškė nepasitenkinimą Camerono retorika, o Cameronas – kad siekia europinės diskusijos apie pašalpų sistemą. Galutinai paaiškėjo. kad iš tikrųjų visi tenori bendradarbiauti ir kartu išspręsti bendras problemas. Tikslas buvo pasiektas – publika nurimo, na ir ne vienas lenkas pritarė paties Camerono žodžiams.
Nerimas dėl Bulgarijos ir Rumunijos
Nuo šių 2014-ųjų metų pradžios Bulgarijos ir Rumunijos piliečiai gali dirbti kitose ES valstybėse. Europos Komisijos sprendimu šios dvi valstybės nebuvo dar priimtos į Šengeno erdvę, todėl piliečių judėjimas vis dar ribojamas. Vis dėlto, sumažėję apribojimai tikėtinai pritrauks ne vieną pašalpų ieškantį imigrantą į Senąją Europą. Bent jau tokios retorikos laikosi kai kurios JK ar Vokietijos politinės partijos. Tačiau teisingumo dėlei būtina pridurti, kad tam tikrus apribojimus Bulgarijos ir Rumunijos piliečiams taikė 8 ES narės. Abi valstybės kritikuojamos už korupciją, neveiksnumą įgyvendinant EK rekomendacijas, bedarbystę ir skurdą. Drįstu pridurti, kritikuojamos pagrįstai.
Europos Sąjunga primena tvarkingą panelę, kuri slepia savo kompleksus ir silpnybes, tačiau sunku nepastebėti dažnai iš gėdos raudonuojančių ausų ir skruostų. Bulgarija ir Rumunija ir yra vienas gėdos šaltinių. Jos atsilieka nuo kitų ES šalių, tačiau didžiausią rūpestį kelia nykios ateities perspektyvos. Nepanašu, kad jos ruoštų itin efektyvias reformas artimiausiu metu. Nesinori kaltinti tik šių dviejų šalių, nes sprendimą priimti jas priėmė pati ES. Nors iš principo manau kad jos galėtų būti sėkmingos ES narės, visi rodikliai rodo kad tai įvyko per anksti. Ir niekas nežino, kaip efektyviai išspręsti šią problemą. Padėtį sunkina ir JK pareiškimai apie pašalpų sistemos apribojimus Bulgarams ir Rumunams. Tikimasi, kad keičiant socialinės pagalbos taisykles bus atsijoti kvalifikuoti ir pageidaujami darbuotojai nuo tų, kurie tiesiog nori pašalpų.
JK nori pasilikti Europos Sąjungoje
Cameronas turi išties nelengvą užduotį. Jis balansuoja tarp pasilikimo Europos Sąjungoje ir rinkėjų pasitikėjimo. Pašalpų sistemos keitimas yra neišvengiamas klausimas Europos Sąjungoje, tačiau Cameronas paskutiniu pasisakymu tenorėjo pakelti savo reitingus. Kad tai tebuvo populizmas, liudija kalbos apie (konkrečiai) lenkus. Ne ką mažiau svarbios yra jo kalbos apie Rumuniją ir Bulgariją. Patraukti publiką savo pusėn bandoma senais išbandytais triukais – gąsdinti užsieniečiais.
Tusko ir Sikorskio pareiškimai tik patvirtina mintį, jog ES narės jau ruošiasi deryboms su Jungtine Karalyste apie jos pasilikimo Sąjungoje sąlygas. Kadangi Cameronas vengia vienareikšmiškų pareiškimų ir bando derinti savo poziciją ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos atžvilgiu, galima teigti, jog supranta išstojimo iš ES kainą. Žvelgiant į Bulgariją ir Rumuniją nesunku suprasti, iš kur kyla Camerono abejonės. Nepaisant Vokietijos ekonomikos ir įtakos formuojant ES politiką, Sąjunga yra tik tiek stipri, kiek stiprios yra jos silpniausios grandys. O jų patvarumo testuoti nenori nieks.
Tomas Marcinkevičius