Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (4)
Kankinimų muziejus

Aplinkybės, kuriomis žiaurūs kankinimai pateisinami

„The Washington Post“ pranešė apie Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) išleistą net 6300 puslapių ataskaitą dėl kankinimo metodų panaudojimo efektyvumo. Jos rezultatai, tikriausiai nenustebinę šitokių metodų priešininkų, turėjo šokiruoti jų užtarėjus: ataskaitoje teigiama, jog jie svariai neprisidėjo prie esminės informacijos išgavimo iš kalinių; jie dažniausiai išduodavo reikalingą informaciją dar prieš kankinimams prasidedant.

Nors diskusijos kankinimų, arba, kaip juos taktiškai pervadino JAV vyriausybė, sustiprintos apklausos technikų („enhanced interrogation techniques“), tema girdėti ilgą laiką, CŽV ataskaita suteikia gerą progą pagarsinti šiuos debatus.

Diskusijas verta pradėti kiek platesne tema. Įkalinimas mažose patalpose, skandinimo simuliacija, kankinimas elektra ir kiti šiurpūs informacijos išgavimo metodai negalėtų, bent jau oficialiai, būti JAV saugumo politikos dalis be teorinio šitokių veiksmų pagrindimo. Įtikinti piliečius priimti šitokius iš pirmo žvilgsnio daug kam nepriimtinus principus pasitelkiama garsioji retorika „saugumas ar laisvė“. Tai yra, tam tikrų laisvių išsižadėjimas vardan žadamo daugiau saugumo. Mažas jos pavyzdys būtų patikros oro uostuose, didelis – minėtieji kankinimai. JAV ar kitoms šalims griežtinant įvairius saugumo politikos elementus, dažnai pilietinėje visuomenėje užverda diskusijos temomis kaip kokių ir kiek laisvių verta išsižadėti, ir už ką tiksliai.

Tačiau užduodantys šiuos klausimus turėtų tuojpat užduoti ir kitą: kieno laisvė aukojama dėl kieno saugumo? Ar tai JAV vyriausybės dar neuždarytas Gvantanamo kalėjimas, sąrašas paviešintų slaptų CŽV kalėjimų daugiau nei 50-yje šalių, ar didžiausiu kalėjimu po atviru dangum vadinamas Gazos ruožas: būtina atsiminti, jog tie, kurie priima sprendimą iškeisti laisves (ir teises) į tariamai daugiau saugumo, atiduoda dažniausiai visgi ne savo pačių laisves. Suvokti, kiek daug autoritarizmo slypi ne tik šitokiuose sprendimuose, bet ir pačiose „saugumo ar laisvės“ diskusijose, reiškia suvokti ne vienos liberalios demokratijos fasado trapumą.

Kitas žingsnis – suvokti ir groteskišką veidmainystę, kai tie patys kankinimo metodai, pasitelkiami nedemokratiškų valstybių, yra smerkiami tokius pat metodus (nors jau, kaip kokioje George‘o Orwello novelėje, pakeistu pavadinimu) naudojančių demokratiškų režimų.

Pabaigai, apmąstymo verta slovėnų filosofo Slavojaus Žižeko pastaba, išreikšta ne vienoje jo kalboje bei straipsniuose: ar išvis galima diskutuoti kankinimo metodų pateisinimą? „Jei kas pradėtų diskutuoti, pavyzdžiui, apie prievartą, ir tai, kaip išprievartavimo negalima vertinti vienpusiškai, kad tai – sudėtingas reiškinys ir t.t., mūsų reakcija tikriausiai būtų pasibaisėjimas. Noriu gyventi visuomenėje, kurioje už išprievartavimus pasisakantis žmogus būtų laikomas ekcentrišku idiotu, o ne tokioje visuomenėje, kurioje dar reikėtų įrodinėti, kad prievarta yra blogai. Tą pačią logiką galima taikyti ir kankinimans.“

Pritariate Slavojaui Žižekui ar ne, debatai kankinimo metodų tema tęsiasi. Suvokiant, jog CŽV politikai retai kada įtakos turi piliečių nuomonė, tikėtis, kad JAV oficialiai išsižadės šitokių priemonių, tikriausiai neverta. Kankinimai, nelegalūs, anot tarptautinės teisės, tęsis. JAV vyriausybė, save nuo brutalių autoritarinių režimų veiksmų atskirianti bene kalbiniu triuku, tikriausiai ir toliau teigs sauganti savo piliečių laisves nelegaliai varžydama kitų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA