Artėjant laikinų apribojimų dėl darbininkų iš Rumunijos ir Bulgarijos įvažiavimo į Jungtinę Karalystę (JK) panaikinimui, kai kurių Europos Parlamento (EP) narių bei populiariosios žiniasklaidos daromas spaudimas kyla dėl JK ministro pirmininko Davido Camerono noro nepaisyti ES teisės aktų bei pratęsti apribojimus po 2014 m. sausio mėn. Siaubą keliančios istorijos, lydinčios debatus, puikiai pažįstamos, o retorika, kaip įprasta, priešiška: gangsteriai užplūs Didžiąją Britaniją, ištiks „rumunų invazija“.
Tai kas gi trukdo rumunų invazijai? Paniką kelianti D. Britanijos žiniasklaidos dalis tikina, kad dabartinių apribojimų spragos jau dabar suteikia rumunams progą pakankamai lengvai gyventi ir dirbti JK. Kitaip tariant, „šliuzo vartai“ (dar vienas bandymas susieti migraciją su nelaime ar katastrofa) jau atverti. Tačiau tikroji invazija, kaip buvome informuoti, dar priešakyje. Iš tikrųjų didelis rumunų skaičius jau yra pasirinkę gyvenimą svetur, tačiau tarp jų pasirinkimų yra ne tik JK, bet ir pavyzdžiui, Ispanija. Pastaruoju metu atliktos apklausos parodė, kad tik maža Rumunijos gyventojų, teigiančių, kad 2014 m. planuoja emigruoti, dalis paminėjo JK, daug daugiau norėtų imigruoti į Vokietiją, Italiją ar Prancūziją.
Neparemtos baimės dėl invazijos susijusios su klaidingu manymu dėl to, ką atvykę į svečią šalį veikia imigrantai. Jie tikrai neeikvoja valstybinio biudžeto, reikalaudami socialinių išmokų ar išnaudoja sveikatos apsaugos sistemą. Didžioji imigrantų dalis yra darbingo amžiaus asmenys, dirbantys šalyje, į kurią atvyko. Be to, į JK atvykstantys rumunai neturi tikslo vykti taip toli tam, kad užplūstų gydytojų priimamųjų kabinetus svečioje šalyje. Didžioji šių asmenų dalis yra jauni, sveiki asmenys, prisidedantys prie socialinės apsaugos sistemos, kuria jie galbūt niekada net nepasinaudos.
Tikrasis 2014 m. pavojus kyla ne dėl dirbančių imigrantų iš Rumunijos, kurie moka mokesčius ir nesinaudoja sveikatos apsaugos sistema, tačiau dėl neapykantos, skleidžiamos tam tikros populiariosios žiniasklaidos dalies, žaidžiančios žmonių baimėmis, o ne skatinančios pradėti racionalios debatus. Akivaizdu, kad neigiamos nuostatos prieš užsieniečius padeda parduoti laikraščius, o šių nuostatų stiprinimas – tai tam tikrų leidinių elgesio modelis. Ironiška, tačiau kai kurių šių leidinių savininkai patys yra užsieniečiai.
Ksenofobiškų baimių stiprinimas, paaštrintas apokaliptinė terminologija, susiejančia imigraciją su konfliktais ir nelaimėmis, ne tik neparemtas faktais, bet taip pat neatsakingas ir pavojingas. Tai kursto susiskaldymą, kartais kelia isteriškus debatus, keliančius pavojų dėl ekstremistinių politinių partijų, perkeliančių tokią retoriką į politiką, pergalės. Šios partijos gina siaurus savo pačių nacionalinio identiteto apibrėžimus bei nepakantumą bet kam, kas nesiderina su šiuo supratimu, o tokių partijų veržimasis į EP 2014 m. gali signalizuoti tokio tipo partijų grįžimą į Europą, nors didžioji mūsų dalis norėtų, kad jos liktų praeityje. Gruodžio 1 d. Rumunija mini Nepriklausomybės dieną. Geriausias pasveikinimas, kokį tik Londonas galėtų pateikti, būtų griežtas vyriausybės kreipimasis į Britanijos politikus ir žiniasklaidą dėl ksenofobiškų išpuolių nutraukimo ir pagarbos rumunams bei ES teisės aktams.