Tai taip pat atspindi augantį suvokimą, jog šio klausimo sprendimas rūpi visam pasauliui. 2007 ir 2008 m. kai maisto kainos augo labai sparčiai pasaulinėse rinkose, kilo riaušes daugiau nei 30 valstybių.
Tokios organizacijos kaip Pasaulio bankas pripažino, kad buvo nepakankamai investuota į žemės ūkio sektorių. Mano manymu, daugybė besivystančių šalių ir tarptautinių pagalbos agentūrų pajautė, kad atėjo laikas didinti investicijas į žemės ūkį, nes tai vienas greičiausių būdų pagerinti situaciją aprūpinimo maistu ir mitybos srityse.
Štai kodėl, mano nuomone, tai atsispindi ES 2014 m. strategijos pagrindą, ne tik dėl moralinių priežasčių, tačiau ir dėl ryšių su pilietiniu nestabilumu, prisidedančiu prie emigracijos bei daugybės kitų problemų, kurias matome visame pasaulyje. Manau, tai pasaulinio solidarumo bei suinteresuotumo klausimas, siekiant užtikrinti tai, kad šios problemos būtų sprendžiamos.
Ar JT programa „Zero Hunger Challenge“, kurios pagalba ketinama iki 2050 m. susidoroti su bado pasaulyje problema bei apriboti maisto gamybos poveikį aplinkai bei išvengti švaistymo, įgyvendinama?
Gerai, kad paminėjote maisto švaistymą, nes tai vienas iš „Zero Hunger Challenge“ aspektų. Maisto švaistymas kontrastuoja su daugiau nei 840 mln. pasaulio gyventojų, kurie yra nuolatos alkani. Šie žmonės mažiausiai metus nesimaitino pakankamai, o tai turi baisių pasekmių dėl poveikio fizinei ir psichinei sveikatai. Taip pat svarbu, kokį poveikį ši problema turi visuomenei, nes tokie žmonės gali susilaukti vaikų, kurie nėra tinkamai maitinami pirmąsias 1 000 savo gyvenimo dienų, o tai reiškia, kad jie negalės tapti pilnavertiškais visuomenės nariais.
Tai daro didelį ekonominį poveikį. Afrikoje sakoma, kad žmogus, kuris ryte atsikelia alkanas, yra piktas žmogus, būtent tai mes ir matėme per riaušes, kurios kilo dėl maisto kainų kilimo. Miestuose gyvenantys žmonės maistui išleidžia labai nedidelę savo pajamų dalį, todėl jie ima jausti nepriteklių ir tampa pikti.
Tačiau apie trečdalis viso pasaulyje pagaminamo maisto yra iššvaistomas arba jo netenkama. Jei sumažintume šio prarandamo ar iššvaistomo maisto kiekį iki nulio, galėtume pasotinti du milijonus žmonių. Taigi tai vienas iš būdų turėti pakankamai maisto. Tačiau atsižvelgiant į geras egzistuojančias praktikas, nedarančias neigiamo poveikio aplinkai, kurias vadiname išlaikančiomis ekologinę pusiausvyrą gamintojų, vartotojų ir sistemų atžvilgiu, yra įmanoma išmaitinti vis augantį gyventojų skaičių iki 2015 m.
Jūsų pavartota frazė, kad alkanas žmogus yra piktas žmogus skamba įdomiai. Vis daugiau ir daugiau mokslininkų bei įstatymų leidėjų atkreipia dėmesį į ryšius tarp maisto saugumo bei konfliktų. Sachelis – puikus to pavyzdys.
Žinoma, tarp valstybių, išgyvenančių užsitęsusias krizes, ir maisto saugumo yra stiprus ryšys. Be jokios abejonės, kai žmonės gyvena skurde ir jiems nėra užtikrinamas pakankamas aprūpinimas maistu, jie gali arba imti kaltinti visus aplinkui, arba imtis neigiamų situacijos sprendimo strategijų, pavyzdžiui, turto išpardavimo, kuris jiems be jokios abejonės ilgalaikėje perspektyvoje būtų reikalingas išgyventi. Taigi vienas iš būdų sumažinti konfliktus ir pilietinį nestabilumą yra užtikrinti, kad žmonės, turėtų prieigą prie gero maisto.