Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (1)
Tserovani gyvenvietė Gruzijoje buvo pastatyta pabėgėliams

Aktyviai veikti, bet vengti viešumo

Įvažiavus į gyvenvietę mus pasitiko eilės vienodai surikiuotų namukų; iš vienos pusės – darželis, iš kitos – kas garažą, kas sandėliuką spėjo susiręsti. Kelias vingiuoja, autobusiukas sukiojasi ir netrukus pametame kryptį – kiekviena gatvė atrodo lygiai taip pat kaip ankstesnė. Tik vairuotojas stabteli pasisveikinti, perduoti siuntinį iš Tbilisio ar ko paklausti gerai pažįstamų kaimynų.

Tserovani gyvenvietė Gruzijoje buvo pastatyta pabėgėliams (tiksliau, perkeltiesiems asmenims, nes jie liko savo šalyje, angl.-IDPs), pasitraukusiems iš Pietų Osetijos po 2008 m. karo tarp Gruzijos ir Rusijos. Tuomet savo namų neteko 158 tūkst. žmonių, iš jų 22 tūkst. vis dar negali grįžti (iš viso Gruzijoje yra iki 280 tūkst. perkeltųjų asmenų).

Gruzijos vyriausybė suskubo statyti tokias „laikinas“ gyvenvietes, kuriose perkeltieji asmenys galėtų apsistoti kol konfliktas bus išspręstas. Tik nieko nėra labiau amžino už laikinumą – konfliktas užšalo ir nejuda nei pirmyn, nei atgal. Visos konfliktuojančios pusės (Gruzija, Rusija, Pietų Osetija ir Abchazija) susitinka dukart per metus Ženevoje prie derybų stalo – bet pats svarbiausias sprendimas būna tik kito susitikimo data.

O iš savo namų pasitraukę žmonės liko įstrigę laikinosiose gyvenvietėse ir laikinuose būstuose. Namukų, kuriuose gyvena, nuosavybės teisių žmonės neturi, jos priklauso valstybei. Tad nors niekas jų iš ten neiškeldins, patiems gautą būstą iškeisti į kitą irgi nėra galimybių. Net ir jų pačių susiręsti priestatai – sandėliukai, garažai – teoriškai yra nelegalūs.

Tserovani gyvenvietė Gruzijoje buvo pastatyta pabėgėliams
Tserovani gyvenvietė Gruzijoje buvo pastatyta pabėgėliams
© Scanpix

Tserovani gyventojų finansinė situacija taip pat nelengva – dabar kiekvienas gauna mėnesinę valstybės paramą – 28 larius (apie 42 litus). Gruzijoje pragyvenimas tik šiek tiek pigesnis nei Lietuvoje, tad nereikia nei sakyti, kad už tiek išsisukti yra nepaprastai sunku.

Tiesa, Tserovani nėra taip blogai: kiekviena šeima turi atskirą namuką, plotelį žemės; gyvenvietėje yra mokykla ir ligoninė. Ne visiems pabėgėliams taip pasisekė – kai kuriems iki šiol tenka glaustis apgriuvusiose patalpose, nepritaikytose nuolat gyventi. Ir nors kartėlio daug, o vilties mažai, gyvenimas teka savo vaga.

„Išėjus į gatvę matyti, kad žmonės statosi, sodina savo kieme. Tai rodo, kad jie čia įsikūrė ir gali už save kovoti,“ – dalinosi Nana Čkareuli, atvykusi čia iš Pietų Osetijos Achalgori kaimo ir turinti savo jaunimo organizaciją, kuriai ir dabar netrūksta veiklos. Nana – viena aktyvesnių Tserovani gyventojų. Ji taip pat pasakoja, kad apsipirkti ar darbo ieškoti žmonės važinėja į Tbilisį ar netoliese esantį Gorį. Kai kurie kartas nuo karto grįžta į Pietų Osetiją; yra ir tokių, kurie grįžo ten gyventi.

Tarptautinė bendruomenė – ir ypač Europos Sąjunga – daug prisidėjo teikiant humanitarinę pagalbą po 2008 m. karo. ES lėšos buvo skiriamos statyti laikinąsias gyvenvietes perkeltiesiems asmenims, gerinti jų gyvenimo sąlygas. ES taip pat yra įsitraukusi į konflikto su Rusija sprendimą – jau minėti susitikimai Ženevoje yra organizuojami Briuselio. Be to, ES yra pati didžiausia donorė Abchazijoje ir vos ne vienintelė tarptautinė organizacija, turinti priėjimą nuo Gruzijos faktiškai atsiskyrusioje teritorijoje.

Tačiau to neužtenka. Trukdo tai, kad dėl esminių pozicijų dažnai sunku susitarti Europos Sąjungos viduje – Lietuva, Lenkija linkusios palaikyti griežtesnį toną, bet Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos ES senbuvės vertina partnerystę su Rusija. O Maskvai aktyvus ES buvimas Gruzijoje ir parama sprendžiant konfliktą tikrai ne prie širdies. Tad ES atstovybei Tbilisyje tenka derinti du nesuderinamus požiūrius: aktyviai veikti, bet kartu vengti viešumo. Kartais projektai organizuojami kartu su kitomis organizacijomis, jų vardu. Kartais – tiesiog sulėtinamas tempas, pasirenkama švelnesnė pozicija.

Politiškai viskas suprantama, bet pabėgėliai – perkeltieji asmenys - turi savų lūkesčių. Jie norėtų paprastesnio susisiekimo su Pietų Osetija, kur liko jų žemės, namai, giminaičiai; žmogaus teisių užtikrinimo tiems, kurie liko ar sugrįžo atgal ir dabar patiria spaudimą pakeisti savo pilietybę į „Pietų Osetijos“. Jiems trūksta stabilumo ir žinojimo, kad gali kurtis savo gyvenimą iš naujo – nors apie rytojų jiems niekas negali atsakyti. Galiausiai, tiek tarptautinės organizacijos, tiek vyriausybės dažnai pamiršta, kad šiuos žmones reikėtų kur kas daugiau įtraukti sprendžiant jų likimą – o jie nori dalyvauti procese ir tikrai turi, ką pasakyti.

Parengė Renata Skardžiūtė – Kereselidze

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA