Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (20)
Algirdas Saudargas

A. Saudargas. Pirmieji bendrosios Europos energetikos politikos vaisiai

Spalio 14 dieną Europos Komisija patvirtino bendros svarbos energetikos infrastruktūros projektų sąrašą. Į šį sąrašą pateko net penki Lietuvai svarbiausi projektai: 1) Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizavimas su kontinentinės Europos tinklais; 2) Lietuvos ir Lenkijos elektros jungtis „LitPol Link“, 3) Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) plėtra, 4) Lietuvos ir Latvijos dujotiekio jungties, įskaitant dujotiekį Klaipėda-Kiemėnai, sustiprinimas; 5) Lietuvos ir Lenkijos dujų jungties „Amber“ statybos projektas. Visi šie projektai yra Baltijos energijos jungčių plano (BERJP) dalis. Štai kur esame šiandien. Ar tai energetinė nepriklausomybė? Dar toli gražu ne, bet jau žengtas svarbus žingsnis.

Prisiminkime 1999 metus, kai virė aistros dėl „Mažeikių naftos“ gamyklos ir garsiojo „Williams“. Naujai paskirtas Ministras Pirmininkas Rolandas Paksas dar nebuvo pradėjęs eiti pareigų, į Lietuvą, kur buvęs, kur nebuvęs užsuka pats tuometinis „Inter RAO JES“ vadovas Anatolijus Čubaisas. Jo kišenėje ketinimų protokolas dėl Kruonio HAE. Jei tas protokolas būtų buvęs pasirašytas, Kruonio elektrinė veiktų ir būtų plėtojama, bet priklausytų Rusijai... Norėdami užkirsti tam kelią, anksti rytą turėjome sušaukti neeilinį Vyriausybės posėdį. Tuo tarpu dabar elektrinės plėtrai galės būti skiriama Europos Sąjungos (ES) finansinė parama, o elektrinė liks Lietuvai.
Tačiau tam, kad padėtis pasikeistų, pirmiausia, reikėjo įstoti į ES. Kad atsirastų bendros svarbos projektai, reikėjo bendrosios ES energetikos politikos. Kad tokia politika atsirastų, nemažai prisidėjo Lietuva kartu su savo Baltijos kaimynėmis.

Bendrosios ES energetikos politikos formavimasis iš esmės ir prasidėjo tuo metu, kai ES narėmis tapo Rytų ir Vidurio Europos valstybės, kurios, palyginti su ES senbuvėmis yra labiau energetiškai pažeidžiamos ir izoliuotos. Jų aktyvios pastangos nenuėjo veltui. Jau apie 2005–2006 m. energetikos politika tapo savarankišku objektu ES darbotvarkėje, kuomet 2006 m. Europos Komisijos parengtoje Žaliojoje knygoje Baltijos valstybės įvardintos kaip izoliuota „energijos sala“. Tai šalys, kurios nėra integruotos į Europos energijos rinką ir kurių elektros energijos sistema sinchronizuota su Rusija. Po trijų metų šios įvardytos problemos virto konkrečiais siūlymais, kaip jas būtų galima spręsti, kada Europos Komisijos Pirmininkas José Manuelis Barroso ir Baltijos jūros regiono valstybių vadovai pasirašė Baltijos energijos rinkos jungčių planą. Tai beprecedentė regioninė iniciatyva, siekiant integruoti Baltijos valstybes į ES energetinės infrastruktūros tinklus, sustiprinti energetines jungtis su kaimyninėmis valstybėmis.

Plane pateikiami konkretūs elektros ir dujų infrastruktūros tinklų projektai. Galima išskirti Baltijos valstybėms svarbius projektus. Tai elektros jungtys „NordBalt“, „LitPol link“ ir „EstLink 2“, dujotiekius „Amber“ ir „Balticconnector“ bei regioninis suskystintų gamtinių dujų terminalas, kuris tiektų dujas Baltijos valstybėms ir Suomijai. Įgyvendinti šie projektai integruos Baltijos valstybes į bendrąją ES vidaus energijos rinką, panaikins šalių energetinę izoliaciją, diversifikuos energijos tiekimą ir užtikrins mažesnes kainas vartotojams. 2011 m. vasario 4 d. ES šalių vadovai sutarė iki 2014 m. užbaigti kurti bendrą ES vidaus energijos rinką ir iki 2015 m. panaikinti visas „energetines salas“. Tai yra ir vienas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetų.

Kuriant bendrąją ES energetikos politiką aktyviai prisidėjo ir Europos Parlamentas. Svarbu buvo išnaudoti kiekvieną progą, pasiremti svariais argumentais. Pateiksiu keletą pavyzdžių. „Šiaurės srauto“ dujotiekis puikiai parodo, kas vyksta, kai nėra bendros politikos. Prieš tokius dvišalius susitarimus reikia protestuoti, bet tai jau įvykęs faktas. Todėl ne kartą viešai klausiau pareigūnų: kas bus daroma, kai Rusija prijungs Kaliningrado sritį prie „Šiaurės srauto“ dujotiekio, o dujotiekis į Lietuvą, kaip įprasta, bus atjungtas „ilgalaikiam remontui“? Žinoma, kad atsakymas tik vienas – būtina paremti Lietuvos siekius turėti alternatyvų dujų tiekimą. Verslas ir rinka patys tokių uždavinių nesprendžia, nes jie ekonomiškai neatsiperka. Vėl išvada viena: ekonomiškai neatsiperkančius projektus, kurie turi strateginę pridedamąją vertę, privalo remti ES.

Tokią nuostatą pavyko įtvirtinti dokumentuose, tokį klausimą pateikiau energetikos komisarui per jo kandidatūros svarstymą Europos Parlamente ir gavau teigiamą atsakymą. Arba štai, dirbdamas su kovo mėnesį Europos Parlamente priimtu Transeuropinės energetikos infrastruktūros gairių reglamentu, kur atstovavau Europos liaudies partijos frakcijai kaip šešėlinis pranešėjas, įspraudžiau nuostatą, kad sinchroniškam ES šalių narių elektros tinklų darbui neturi turėti įtakos už ES ribų esantys faktoriai. Be abejo, svarbiausia yra visų sutelktas darbas, konsultacijos su Vyriausybe ir Lietuvos nuolatine atstovybe ES bei geri ryšiai su kolegomis. Tik taip viena esminių Europos vertybių – solidarumas – įgaus konkretų pavidalą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA