Nesigilinant į pačių „Mistral“ klasės karinių laivų technines charakteristikas, daug kartų aptartas užsienio ir Lietuvos žiniasklaidoje, pirmiausiai reikėtų paklausti, ką reiškia šis sandoris su Prancūzija pačiai Rusijai? Galima išskirti šiuos Rusijos motyvus, skatinančius įsigyti „Mistral“ klasės laivus iš Prancūzijos:
1)karinio bendradarbiavimo su Prancūzija sėkminga plėtra Rusijai yra tarptautinio prestižo klausimas;
2)įvertinant tai, kad Rusijos karinę pramonę pastaruoju metu yra apėmęs gilus sąstingis, kariniai kontraktai su Prancūzija leistų ne tik perimti vakarietiškas technologijas ir investicijas, tačiau ir atgaivinti tokias atskiras Rusijos karinės pramonės šakas kaip laivų statyba (tiesa Rusija ir Prancūzija galutinai nesutarė kiek iš 4 ketinamų parduot „Mistral“ laivų bus statoma pačioje Rusijoje – Prancūzija siūlo 1 laivą siūlo pastatyti pati, 1 bendrai su Rusija ir 2 statyti Rusijoje, o Rusija siekia kad 3 laivai būtų statomi jos laivų statyklose);
3)„Mistral“ laivų įsigijimas leistų Rusijai sutvirtinti savo karinius pajėgumus Baltijos jūroje, Juodojoje jūroje ir kt. strategiškai svarbiose Rusijai vietose, kur sausumos pajėgų dislokacijos ir panaudojimo sparta gali turėti lemiamos reikšmės karinio konflikto atveju (pavyzdžiui, Juodojoje jūroje sprendžiant Krymo klausimą).
Kita vertus, paradoksalu, tačiau „Mistral“ klasės laivų pardavimu Prancūzija yra suinteresuota kur kas labiau, nei Rusija šių laivų pirkimu. Rusijos aukščiausioje karinėje vadovybėje iki šiol nesutariama ar reikia Rusijai tokios „prabangos“ prekės kaip „Mistral“ klasės laivai ir tik asmeninė Rusijos prezidento D. Medvedevo parama šiam sandoriui Prancūzijai leidžia tikėtis, kad sandoris įvyks (derybos dėl „Mistral“ klasės laivų pardavimo turėtų būti baigtos iki šių metų pabaigos).
Prancūzija siekia partnerystės su Rusija
Kodėl gi Prancūzija itin suinteresuota „Mistral“ klasės laivų pardavimu Rusijai (juo labiau, jog kaip teigia patys prancūzai, laivai Rusijai bus parduoti be karinės įrangos ir pažangių technologijų)?
Pačių Prancūzijos analitikų nuomone, būsimasis Prancūzijos ir Rusijos sandoris dėl „Mistral“ klasės laivų simbolizuoja savitą dvišalių Prancūzijos ir Rusijos santykių modelį. „Mistral“ klasės laivų pardavimas Rusijai, akivaizdžiai atspindi Prancūzijos pastangas sukurti specialius partnerystės su Rusija saitus, panašius dabartiniams Vokietijos ir Rusijos santykiams.
Nors Prancūzijos verslo grupių ir vyriausybės pastangas plėtoti su Rusija specialius strateginės partnerystės saitus gerokai lenkia Vokietija, Prancūzija atrado savitą specializuotą dvišalių santykių su Rusija nišą – Rusijos karinės ginkluotės modernizaciją.
Silpninti NATO
Jei Prancūzija ir Rusija sugebės susitarti dėl „Mistral“ klasės laivų pardavimo, tai ne tik sukurtų pavojingą precedentą kitų Vakarų valstybių ginkluotės prekybai su Rusija, apeinant NATO ir ES karinių technologijų ir įrangos kontrolės taisykles, skatintų NATO ir ES silpnėjimą, tačiau ir reikštų Rusijos karinio spaudimo Vidurio ir Rytų Europos šalims didėjimą.
Rusija puikiai supranta vakarietiškos ginkluotės precedento sukūrimo reikšmę, todėl jau dabar linkusi manipuliuoti faktais, kad kontraktas dėl „Mistral“ klasės laivų gali ir neįvykti – kaip potencialios kandidatės galinčios parduoti/pastatyti Rusijai panašius į „Mistral“ karinius laivus, yra minimos Ispanija ir Olandija. Kitaip tariant, sandorį dėl „Mistral“ ar analogiškos karinės klasės vakarietiškų laivų Rusija jau dabar pateikia tarptautinei bendruomenei kaip geidžiamą aukciono objektą, dėl kurio varžosi Vakarų valstybės.
Prancūzai dalinasi ir „Nord Stream“
Ekspertų nuomone, Prancūzijos karinių kontraktų su Rusija dydis (vieno „Mistral“ klasės laivo kaina siekia 400-500 mln. eurų) ir galima tolimesnio bendradarbiavimo plėtra gali padėti Prancūzijai tapti Europos karinės pramonės gamybos lydere bei kartu su Rusija įsitraukti į svarbiausių senojo žemyno politinių bei ekonominių klausimų sprendimą, kaip antai Europos saugumo sistemos peržiūrą, energetinių išteklių srautų Europoje kontrolę ir pan.
Pavyzdžiui, N. Sarkozy sprendimas dėl „Mistral“ klasės karinių laivų pardavimo jau sustiprino Prancūzijos energetikos kompanijų pozicijas. Kovo 1 d. vykusio D. Medvedevo ir N. Sarkozy susitikimo rėmuose Prancūzijos energetikos bendrovės „GDF Suez“ generalinis direktorius Gerardas Mestrallet ir Rusijos valstybinio koncerno „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris, dalyvaujant Prancūzijos ir Rusijos prezidentams, pasirašė memorandumą dėl „GDF Suez“ įsitraukimo į dujotiekio "Nord Stream" tiesimo Baltijos jūroje darbus.
Jau šį balandį, prasidėjus dujotiekio tiesimo darbams, prancūzams atiteks 9 proc. „Gazprom“ kontroliuojamo dujotiekio akcijų: po 4,5 proc. „Nord Stream“ akcijų prancūzams atiduos vokiečių koncernai E.ON ir BASF (jų dalis šiuo metu sudaro po 20 procentų). Be to, Prancūzija iki 2015 metų iš Rusijos galės papildomai gauti iki 1,5 mlrd. kubinių metrų dujų. Anksčiau kita Prancūzijos bendrovė „Electricite de France“ (EDF) nutarė prisidėti prie kito Rusijos planuojamo dujotiekio – „South Stream“ įgyvendinimo (planuojama, kad EDF dalis šiame projekte galėtų siekti 10-20 proc.).
Augina įtampą
Savaime suprantama, kad Prancūzijos pastangos gilinti dvišalius santykius su Rusija karinio bendradarbiavimo srityje, kelia įtampą tarp ES ir NATO „senbuvių“ bei naujokų, tačiau reikėtų priminti, kad įtampa santykiuose su sąjungininkais Prancūzijai ne naujiena, o galimybė per partnerystę su Rusija plėtoti savo karinę pramonę Prancūzijai atsveria politinius nuostolius NATO ir ES.
Vienas iš veiksnių, leidžiantis Prancūzijai sudarinėti karinės ginkluotės pardavimo sandorius su Rusija, – dvigubų standartų taikymas. Formaliai Rusija yra pripažįstama kaip ES ir NATO partnerė ir nėra jokių teisiškai įpareigojančių mechanizmų, draudžiančių vakarietiškos ginkluotės eksportą į Rusiją, todėl „Mistral“ klasės laivų pardavimą galima vertinti remiantis tik moralinėmis ar politinėmis Vakarų valstybių pozicijomis. Vidurio ir Rytų Europos valstybės (Lenkija, Baltijos šalys), vakarietiškos ginkluotės eksportą į Rusiją vertina kaip potencialią grėsmę savo nacionaliniam saugumui, kurią reikia kuo greičiau neutralizuoti, stiprinant Vidurio ir Rytų Europos gynybos planus.
Integruoti Rusiją
Kita vertus, Vokietija ir Prancūzija Rusiją linkusios vertinti kaip strateginę „verslo partnerę“, kurią palaipsniui technologiškai ir politiškai modernizuojant derėtų integruoti į Europą. Šių visiškai skirtingų pozicijų sankirtą skatina ir neaiški JAV nuomonė.
JAV, tarsi ir pritaria Vidurio ir Rytų Europos valstybių nuomonei dėl Rusijos potencialios grėsmės, tačiau iš esmės yra priverstos susilaikyti nuo itin aštrios kritikos Prancūzijos ir Rusijos sandorio atžvilgiu nes (kaip ir Prancūzija) siekia užsitikrinti Rusijos paramą naujai Jungtinių Tautų (JT) rezoliucijai dėl tarptautinių sankcijų taikymo Iranui.
Reikėtų įvertinti ir tai, kad, Rusijos pažadai palaikyti sankcijas Irano atžvilgiu tik tuo atveju, jei jos nesukels humanitarinės krizės yra ne tik menkai įpareigojantys, bet ir neužtikrina naujosios rezoliucijos sėkmės, todėl jei JAV ir Prancūzija sandorį su Rusija dėl „Mistral“ klasės laivų iš tikrųjų vertina kaip savitus mainus dėl paramos sankcijoms Iranui, ši pozicija iš esmės yra labai silpna ir nepagrįsta.