O jeigu Jėzus būtų dėvėjęs burką, ar jo atvaizdą kabintų mokyklose ir įstaigose? Šiais metais diskusijos apie visą kūną dengiančias skraistes verda įvairiose vietose. Belgijoje ir Prancūzijoje įstatymų projektai virto įstatymais, draudžiančiais dėvėti burkas viešose vietose, panašūs pasiūlymai pateikti Ispanijoje ir didžiojoje Britanijoje. Žinia, kad Sirijoje uždrausta dėvėti veidą dengiančias skraistes universitetuose įsipaišo ir tuo pačiu neįsipaišo į paveikslą: žmogui tenka susivokti tarp arabų pasaulio argumentų ir diskusijų Europoje.

Europoje diskusijos dėl burkų draudimo automatiškai pasisuka į Islamo iššūkį krikščioniškai kultūrai, kur dažnai, anot filosofės, taikomi dvigubi standartai. Šiaip jau pasiūlymai įstatymu uždrausti kūną dengiančias skraistes sutinkami ne su audringu entuziazmu, o greičiau su supratingumu.

Vadinamasis mobilusis kalėjimas, dėl kurio verda šitiek ginčų ir kurio šitaip griežtai nereikalaujama Korane, yra ne religinis įsipareigojimas, o veikiau įnagis patriarchalinėje kontrolėje, kurioje moterys nužeminamos iki vabzdžių, yra rašiusi viena žurnalistė. Vakariečiams burka atrodo tarsi metamorfozė iš F. Kafkos romanų.

Kryžius – netikėtas simbolis

Anot autoriaus, krikščioniško kryžiaus žavesys nėra jau toks nekaltas. Kokia iš tiesų jo reikšmė civilizacijai, kurioje kankinimo instrumentas tapo garbinamu simboliu? Žvelgiant objektyviai, kančios garbinimas Vakarų krikščionybės tapyboje atrodo keistas, nesuvokiamas, kaip ir absurdiškas potvarkis visoms moterims dėvėti skraistes kai kuriose islamo šalyse. Jei nebūtume pripratę, Vakarų pasaulyje kabantys nukryžiuoti kūnai, iš kurių laša kraujas, tikriausiai atrodytų tiesiog nepadorūs.

Kryžius, su ar be Jėzaus, – išradingas simbolis: jis simbolizuoja mirtį ir tuo pačiu triumfą prieš mirtį. Be abejonės, tai turėtų būti vilties ženklas, nes nukryžiuotas Kristus prisikėlė. Sudėtingas klausimas – vargu ar paveikslų prasmė gali būti priešinga tam, kas juose vaizduojama, svarsto autorius.

Nuogas Jėzus prieš apmuturiuotą moterį

Suprantama, kad Vakarų kultūroje turėtų būti rodoma daugiau tolerancijos saviems simboliams, nei pietrytinių kaimynų simboliams. Vis dėlto turėtų vyrauti supratimas, kad kaimynų simboliai ne mažiau nekalti ir ne mažiau žiaurūs. Vakarams nederėtų per daug piktintis Islamo neapykanta moterims – juk taikstomasi su kai kurių Bažnyčių draudimu moterims tapti kunigėmis, o daugelio vienuolių abitai mažai skiriasi nuo burkų.

Reikia apmąstyti savos kultūros šališkumą

Tai, kad viešose vietose griežtai draudžiama dėvėti burkas, bet nedraudžiama kabinti kryžių, atspindi pasikartojančią seną kultūrinę kovą dėl tikėjimo, priesakų ir Dievo įstatymo, draudžiančio garbinti kitus dievus. Burkų uždraudimas Belgijoje ir Prancūzijoje galiausiai atrodo kaip siekis uždrausti kitų (dievų) atvaizdų garbinimą. Kam to reikia, ko šitaip bijoti? Verdant diskusijoms dėl burkų vertėtų apmąstyti savo kultūros šališkumą, žiaurumus, ypač Europoje.

Tai nereiškia, kad reikia skatinti nešioti burkas, jos – priespaudos įnagis. Bet ar reikia jas drausti valstybės lygiu?

Griežtai pasaulietiškas viešosios erdvės valymas sukurs daugiau laisvės, bet tuo pačiu nuskurdins visuomenę ir primes sekuliarizmu kvepiančią globą. Gal geriau laikytis nešališkos pozicijos, pavyzdžiui, kaip Vokietijos konstitucijoje, kurioje valstybės neutralumo principas suderintas su laisvu religijos praktikavimu. Taip, tokiu atveju nėra ryškaus valstybės ir religijos atskyrimo, tačiau atspindimas religijos klausimo sudėtingumas ir toleruojamas ne tik kryžius, bet ir galvos apdangalai, burkos. Laikantis principo – neutralumas per pliuralizmą, pasitikima piliečių apsišvietimu ir kūrybingu lankstumu. Ko daugiau reikia Europai?