"Kai tiek daug kalbama apie partnerystę su Rusija pagal esamus ir siūlomus naujus susitarimus, tarp jų ir dėl saugumo, o nūnai dar pabrėžiant "realią partnerystę", "tikrą partnerystę", kaip ką tik pasakyta, "be jokio Rusijos sulaikymo", – pamatinis klausimas buvo ir lieka principinis Rusijos patikimumas. Čia turimos galvoje jos vyriausybės.

Rusija yra didžioji šalis, ir paprasti rusai – geri žmonės, bet valstybės politiką veda einamasis valdantis elitas, menkai atskaitingas geriesiems rusų žmonėms. Jūs žinote, kas ką tik pareiškė aukščiausiu lygmeniu, kad "parlamentinė demokratija – ne Rusijai". Kadangi demokratija yra, mažų mažiausia, švelnesnė taikos garantija, tai netiesioginis pasiuntimas kur nors su visa "jūsų demokratija" turi kelti susirūpinimo. Todėl kalbėkime apie Rusijos vyriausybių patikimumą, ir tai daugiskaitoje.

Nuo 1997 m., kai Rusija buvo priimta į Europos Tarybą, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja tebelaukia įvykdant daugelį narės įsipareigojimų, tarp jų ir nedelsiamo Rusijos kariuomenės išvedimo iš Moldovos. Išspręsti dalykus "per savaitę", kaip čia buvo užsiminta, išties pernelyg sunku, tačiau praėjo 13 metų, kai Rusijos įsipareigojimas lieka neįgyvendintas, neigiamai veikdamas taip norimą stiprinti tarptautinį pasitikėjimą.

Kai Rusijai buvo patogu, ji išėjo iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties, nors šia tema daug kalba ligi dabar. Tada jos tikslas buvo sutelkti karines pajėgas Kaukaze virš bet kokių ribojančių įsipareigojimų, skiriamas tariamai vidinėms Rusijos Federacijos reikmėms. Taip kalbėta, kol prieš dvejus metus ši jėga panaudota jau išorės politikai tikrame kare su Gruzija ir Rusijos kontroliuojamų erdvių ekspansijai. Dabar tos pajėgos vėl didinamos, koncentruojamos Šiaurės Dagestane prie Gruzijos sienos. Susirūpinusieji klausia – kada naujas karas?

Rusija palaiko kietą Armėnijos poziciją, ką tik išplėtusi jai formalų karinį protektoratą, nors ši sąjungininkė taipogi ginklu kontroliuoja užimtas kitos valstybės žemes.

Tarp naujųjų grėsmių bei galimų agresijų p. D. Rogozinas paminėjo ir kibernetines. Ką gi, būtent Rusija pirmąsyk panaudojo kibernetinį Estijos užpuolimą, ir tai lieka blogų papročių testu Rusijos politikos vykdymo priemonėse, ypač prieš kaimynus.

Patikimumas neatsiras iš kaskart naujų projektų, tik iš taikingų veiksmų stiprinant saugumą žemėje. Iš čia mano klausimas svečiams: ar Rusijos dabartinėse išorinėse politikos nuostatose gali įvykti pokyčių link didesnio patikimumo ir atskaitingumo?"

Rusijos delegacijos nariai atsakė nenoriai ir tik fragmentiškai, ne į pagrindinį europarlamentaro klausimą.

Taip Dimitrijus Rogozinas, Rusijos atstovas NATO-Rusijos taryboje, praskaidrino ne vieno keltą klausimą: "apie Rusijos narystę NATO neverta nė kalbėti, kadangi Landsbergis ir kiti panašūs to neleistų".

Genadijus Gorbunovas, Rusijos Federacijos tarybos narys – žemės ūkio ir žvejybos komiteto pirmininkas, pasipiktino: "Atsiskaityti! Kam Rusija turėtų atsiskaityti?"

V. Landsbergis replikavo: "savo liaudžiai".

Rusijos ambasadorius – atstovas prie Europos Sąjungos V. Čižovas paaiškino dėl Moldovos, nutylėdamas neįvykdytą 1996 m. įsipareigojimą Europos Tarybai tuo, kad 2002 m. kita organizacija, ESBO, leido Rusijai ten laikyti kariuomenę, "kol bus sukurtos išvedimo sąlygos". Dabar jau išvedimui trukdą Rumunijos prezidento posakiai.

Rusijos atstovai kartojo oficialias tezes, kad dėl karo Gruzijoje kaltas M. Saakašvilis, neva užpuolęs "ramiai miegančius" savo šalies gyventojus.