Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (6)
Vienas pokalbis telefonu, išgelbėjęs gyvybę

Vienas pokalbis telefonu, išgelbėjęs gyvybę

Statistika skelbia, kad vis daugiau europiečių susiduria su psichologinėmis problemomis. Be to, savižudybių skaičius kai kuriose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, ne tik nemažėja, bet netgi auga. Kovoti su šia problema imasi tiek ES institucijos, tiek eiliniai žmonės.

Europoje veikia dažniausiai savanorišku pagrindu dirbančios pagalbos organizacijos, kurios atsidūrusiems sunkioje situacijoje suteikia taip reikalingą emocinę pagalbą.

Europa neabejinga problemoms

Psichikos sveikatos klausimais girdime vis daugiau pasisakymų. ES lygmenyje teigiama, jog ši sritis svarbi visoms šalims kalbant ir apie socioekonominius, ne tik individualius veiksnius. Todėl gera psichikos sveikata skelbiama vienu pagrindinių ES politikos tikslų.

Psichikos sveikatos srities klausimai sprendžiami daugeliu lygmenų: ES, nacionalinių institucijų, tarptautinių organizacijų, suinteresuotų šalių. Tai, kad psichikos sveikata ir su tuo susiję veiksniai turi sulaukti visuotinio dėmesio, akivaizdu pažvelgus į visuomenės tyrimus. „Eurobarometro“ duomenimis, kai kuriose šalyse depresija tampa dažniausiu susirgimu. Europoje kasmet nusižudo dešimtys tūkstančių žmonių, o 2010 m. tyrimų duomenimis, apie 15 proc. europiečių reikėjo psichologinės pagalbos.

Taigi, situacija tampa vis rimtesnė, todėl ES imasi konkrečių žingsnių. 2008 m. ES psichikos sveikatos konferencijoje buvo paskelbtas ir Europos psichikos sveikatos ir gerovės paktas. Iniciatyva buvo įgyvendinama rengiant konferencijas penkiomis prioritetinėmis temomis. 2009 m. Stokholme vyko konferencija „Jaunimo psichikos sveikata ir švietimas“. Tais pačiais metais Vengrijoje surengta konferencija apie savižudybių ir depresijos kilimo prevenciją. 2010 m. Madride diskutuota apie pagyvenusių žmonių psichikos sveikatą. Portugalijoje surengta konferenciją apie socialinę atskirtį, o 2011 m. Vokietijoje vykusioje konferencijoje buvo kalbama apie psichikos sveikatą ir darbo santykius.

Be ES lygiu taikomų priemonių, kaip jau minėjome, yra ir kitų, nacionalinių ar tarptautinių iniciatyvų. Vieną jų, Europoje ir mūsų šalyje veikiančius emocinės pagalbos tinklus, panagrinėkime plačiau.

Pagalbos linijų pagrindas – savanorystė ir konfidencialumas

„Pagalbos linijai skambinau vos kartą gyvenime, tačiau tai išgelbėjo man gyvybę“, – skelbia užrašas D. Britanijos emocinės pagalbos organizacijos „Samaritans“ interneto svetainėje. Ši organizacija apima tinklą pagalbos linijų, visą parą padedančių emocinių sunkumų turintiems žmonėms.

Organizacija „Livslinien“, veikianti Danijoje, taip pat specializuojasi emocinės pagalbos teikime. Savo puslapyje organizacija kviečia savanoriauti primindama, kad „gal būt jūs pažįstate ką nors, kas norėtų tapti savanoriu šioje veikloje“.

Šių organizacijų veiklos principai atspindi tokios veiklos pagrindus. Visų pirma, tokios organizacijos dažniausiai yra nevyriausybinės. Jos finansuojamos rėmėjų ir įvairių projektų lėšomis. Be to, jose dirba specialiai apmokyti savanoriai, nors yra organizacijų, kur emocinę pagalbą teikia profesionalūs specialistai.

Emocinės pagalbos linijos Europoje dažniausiai dirba visą parą. Yra tiek specializuotų linijų – jaunimo, moterų, tiek ir bendrų pagalbos linijų, į kurias gali kreiptis visi. Ieškantys emocinės pagalbos skambina nemokamais telefonais arba rašo elektroniniu paštu. „Samaritans“ teigia, jog siekiant, kad žmonėms kuo lengviau pavyktų susisiekti su pagalbos linija, stengiamasi koordinuoti pagalbos centrų darbą.

Svarbu tai, kad tiek minėtos organizacijos, tiek ir kitos, veikiančios Europos šalyse, pabrėžia konfidencialumo principą. „Mes ne tik nematome skambinančiojo numerio, bet netgi jo IP, jei žmogus kreipiasi elektroniniu paštu“, – skelbia jos. Vis dėlto, konfidencialumo gali būti nesilaikoma tik tada, kai pastebima, jog skambinančiam žmogui tikrai tuo metu gresia pavojus.

Ne tik savižudybių prevencijai

Pagalbos linijų Europoje ir visame pasaulyje pagrindinis tikslas – savižudybių prevencija. Tačiau be šios srities yra ir kitų, kartais ne visada matomų sferų. „Samaritans“ skelbia, kad į juos gali kreiptis ne tik tie, kuriems sunku emociškai, galvoja apie savižudybę, bet ir tie, kurie tiesiog nori pasikalbėti. „Kartais žmonės nori tiesiog išsikalbėti, išsakyti savo nuomonę apie politikus, kaimynus, dar kažką. Tai puiku. Mes visada išklausome“, – rašoma „Samaritans“ organizacijos tinklapyje.

Taigi, pagalbos linijos gali veikti ir kaip vožtuvas nuleisti visuomenėje susikaupusioms emocijoms. Tuo labiau, kad ir pagalbos linijų darbuotojai pabrėžia, kad neretai skambinantieji neturi jokių problemų, tiesiog nori su kažkuo pasikalbėti. „Mes išklausome, kartais patys paklausiame. Jei reikia kokios pagalbos, patariame. Taip žmonėms palengvėja“, – teigia entuziastai.

„Neretai netgi žmonės, galvojantys apie savižudybę, išsikalbėję pasijunta geriau. Kalbos apie savižudybę dar nereiškia, kad žmogus nori taip pasielgti. Dažniausiai tiesiog būna sunkių momentų ir norima su kuo nors pasikalbėti, nesijausti vienišam“, – skelbia „Livslinien“.

Dar vienas tokių organizacijų tikslas – paneigti kai kuriuos mitus apie savižudybę per visuomenės švietimą, konsultavimą. Pagalba teikiama ir tiems, kurių artimas žmogus, pažįstamas kalba apie savižudybę ar turi kokių problemų. Pagalbos tinklai, ypač „Samaritans“, teikia konsultacijas ir užsienio valstybėms.

Lietuviai vis dažniau nebijo ieškoti pagalbos

Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija šiuo metu vienija 13 organizacijų, kurios organizuoja 5 linijų darbą: „Jaunimo linijos“, „Vaikų linijos“, „Pagalbos moterims linijos“, „Vilties linijos“ ir „Linija Doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba).

Atrodo, mūsų šalies visuomenėje emocinių problemų netrūksta – savižudybių skaičius šių metų pirmąjį pusmetį, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, išaugo beveik penktadaliu. Vis dėlto, daugėja ir besikreipiančių pagalbos. Organizacijos „Jaunimo linija“ tinklapyje skelbiama, kad 2012 m. į liniją skambino 14% daugiau žmonių nei 2011 metais. Dažniausios problemos, dėl kurių skambina žmonės, yra meilės klausimai, bendravimas su tėvais, savižudybės rizika, santykiai su draugais, šeimos nariais.

Psichologas Paulius Skruibis, „Jaunimo linijos“ direktorius tvirtina, kad „pagalbos linijos tik yra vienas iš būdų žmonėms gauti emocinę pagalbą. Kitas būdas – kreiptis į psichikos sveikatos centrus, tačiau ten labiau taikomas medicininis gydymas“, – sakė jis.

Pasidomėjus, kodėl žmonės ieško pagalbos, „Jaunimo linijos“ direktorius patikino, kad visuomenė vis mažiau turi laiko pokalbiams, greitas gyvenimo tempas, naujos technologijos vis mažiau palieka laiko bendravimui tarp žmonių. „Be to, kartais konfidencialiai pasikalbėti daug lengviau, nes ne visada lengva draugams ar šeimai išsipasakoti, žmonės bijo būti nesuprasti ir t.t.“, – teigė P. Skruibis.

Psichologas pasidžiaugė, kad vis dažniau į pagalbos liniją skambina ir vyrai, ypač paauglių tarpe nėra didelio skirtumo, nors kitose grupėse jis didėja. „Dauguma skambinančių yra paaugliai. Gerai, kad jaunimas nebijo kreiptis. Kartais, ypač tėvai, daro klaidą, teigdami paaugliui, kad jis neturi kuo nusivilti, yra aprūpintas. Nesuprantama, kad jam tai nėra svarbiausia, nes labiausiai trokštama jausminių dalykų“, – pastebėjo jis.

Linijos vadovas pabrėžė, kad skambinančius išklauso apmokyti savanoriai, kurie dirba tikrai kompetetingai, ką patvirtina ir mokslininkų tyrimai.

Trūksta valstybinių iniciatyvų

Paklausus, kokie iššūkiai šiai veiklai mūsų šalyje, P. Skruibis teigė, yra keletas veiksnių, mažinančių emocinės pagalbos žmonės galimybes.

„Visų pirma, dėl mažų atlyginimų tikrai ne kiekvienas psichologas sutinka dirbti šį nelengvą darbą. Nors universitetai paruošia nemažai jaunimo, tačiau jis dažniau renkasi darbą verslo srityje. Taigi, problema ne specialistų trūkumas ar jų kompetencija, o nesugebėjimas valstybinėse įstaigose mokėti jiems normalius atlyginimus“, – pabrėžė „Jaunimo linijos“ vadovas.

Kita problema, pasak P. Skruibio, yra tai, kad vis dar per daug susikoncentruojama į medikamentinį gydymą ir per mažai kalbama apie emocinės pagalbos naudą. „Galima sakyti, neįgyvendinta ir savižudybių prevencijos programa. Dabar, atorodo, kuriama nauja, bet taip pat neaišku, ar ją pavyks įgyvendinti. Taigi, reikia keisti ir valstybinį požiūrį į psichikos sveikatos veiklos principus“, – pabrėžė P. Skruibis.

Paklausus, kodėl Lietuvoje savižudybių problemos niekaip nepavyksta įveikti o pastaruoju metu ji netgi padidėjo, psichologas pabrėžė, kad kalbos jog problemos yra pačioje mūsų tautoje, ne visiškai atitinka tikrovę.

„Juk iki karo Lietuva buvo viena mažiausiai savižudžių turinti tauta Europoje. Situacija nuolat prastėjo sovietmečiu. Vis dėlto, nuo nepriklausomybės atgavimo jau praėjo nemažai laiko, o situacija negerėja. Todėl, kaip ir minėjau, trūksta valdžios strategijos šiuo klausimu. Estai, sovietmečiu turėję tokius pačius prastus rodiklius, po nepriklausomybės atgavimo situaciją gerokai pagerino, tačiau kol Lietuvoje nebus tam skiriama pakankamai dėmesio, niekas per daug nesikeis“, – sakė jis. P. Skruibis pabrėžė, kad labai svarbus ir žiniasklaidos atsakomybės klausimas, ypač pateikiant visuomenei informaciją, susijusią su savižudybėmis, ypač garsių žmonių.

Vis dėlto, psichologas pasidžiaugė, kad pagalbos ieško vis daugiau tų, kuriems jos reikia ir visuomenė labiau supranta tokio reiškinio būtinybę.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA