Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (2)
Kankinimų muziejus

Viduramžių tradicijos mūsų dienomis: kankinimai Europos kalėjimuose

Kaip pranešama Europos kankinimų prevencijos komiteto tarybos ataskaitoje, Europoje pasitaiko kankinimo atvejų ir šios problemos sprendimui nėra skiriama pakankamai dėmesio. Tačiau kaip gi kankinimas gali būti įrodytas, ypač tais atvejais, kai jis lydimas psichologinio smurto?

Europoje žmonės nėra kankinami, o jei ir pasitaiko, tai išimtiniai atvejai, kuriuos įvykdo pavieniai asmenys. Kaip rašo DW, toks būtų staigus europiečio atsakymas, jei kas paklaustų dėl žmogaus teisių situacijos žemyne. Tačiau toks atsakymas nebūtų visiškai teisingas, ką liudija Europos kankinimų ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba bausmių prevencijos komiteto egzistavimas.

Kaip rodo komiteto pavadinimas, kankinimai neapsiriboja vien fiziniu smurtu, šis terminas suvokiamas daug plačiau. Šiais metais komitetas atliko tyrimus 14 Europos šalių, du kartus buvo vykstama į Turkiją. neseniai šis komitetas tyrė kalėjimo sąlygas Ukrainoje bei „nepageidaujamų užsieniečių“ deportavimą Nyderlanduose.

Smurtas ir apatija

Šių metų lapkričio 6 d. Strasbūre Kankinimų prevencijos komitetas pristatė ataskaitą dėl atlikto darbo nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. liepos mėn. Šis komitetas reguliariai tikrina kalėjimus visose valstybėse, kurias atstovauja Europos Taryba, šiuo metu jų yra 47.

Komitete dirbantis gydytojas Jeanas Pierre’as Restellini apibendrino ataskaitos rezultatus: nė vienoje Europos valstybėje situacija nėra patenkinama. “Net ir civilizuotose Vakarų Europos valstybėse yra trūkumų”, - teigė J. P. Restellini.

Tačiau Kankinimų prevencijos komitetas neįvardija valstybių, kurių situacija žmogaus teisių klausimais ypatingai prasta dėl konfidencialumo, būtino tam, kad komitetas netrukdomai vykdytų savo veiklą.

Dažniausiai pasitaikančios problemos susijusios su įtariamųjų suėmimu ir apklausomis. J. P. Restellini teigimu, nepriklausomai nuo to, ar asmenys yra laikinai suimti ar įkalinti po nuosprendžio paskelbimo, jie nėra saugioje situacijoje, taip pat ir dėl kitų kalinių.

Be to, J. P. Restellini teigimu, jis yra sutikęs gydytojų, kurie buvo apatiški kankinimų aukų patiriamoms kančioms, o aukų apžiūros buvo atliekamos labai paviršutiniškai. Kai kurie gydytojai iš viso nesugebėdavo atpažinti kankinimo žymių.

Kad ir kaip bebūtų, J. P. Rastellini taip pat pažymėjo, kad kai kur, pavyzdžiui, Rusijoje, jis lankėsi kalėjimuose, kuriuose medicininiai užrašai pildomi „ypatingai detaliai“.

„Netiesioginiai kankinimai“

Kankinimų prevencijos komitetas ragina nuodugniau tirti smurto prie kalinius atvejus visuose Europos kalėjimuose. Tačiau gydytojai susiduria su kita problema – sumaniai vykdomais kankinimais, kurie nepalieka žymių.

Žmogaus teisių organizacijoje „Xenion“ dirbanti Elise Bittenbender, siūlanti psichologinę pagalbą dėl politinių priežasčių persekiojamiems asmenims, atskleidė keletą dalykų, kuriuos sužinojo dirbdama su kankinimo aukomis.

„Viduramžių kankinimo metodai, pavyzdžiui, nykščių išsukinėjimas, naudojami rečiau, nes tokių metodų panaudojimą lengva įrodyti“, - pasakojo E. Bittenbender. Dažniau pasitaiko „netiesioginių kankinimų“ atvejų, apimančių psichologinį smurtą.

„Psichologinį kankinimą bei dėl to patiriamą sukrėtimą ar baimę daug sudėtingiau įrodyti“, - patikino E. Bittenbender.

Įrodymo našta gula ant valstybės pečių?

Ne tik kaliniams sudėtinga įrodyti, kad jie buvo kankinami, pabėgėliams turbūt tenka dar sudėtingesnė užduotis. Jei jie kreipiasi dėl prieglobsčio suteikimo kankinimo pagrindu, jie privalo pateikti įrodymus užsienio valstybėje, užsienio kalba.

Berndas Mesovicas iš „Pro Asylum“ grupės Vokietijoje susiduria su tuo kasdien darbe. Jis mano, kad valstybės tarnybos turėtų įsitraukti į šios problemos sprendimą perimdamos kankinimo įrodymo naštą iš pabėgėlių. B. Mesovicas teigia, kad šios tarnybos turėtų dažniau dalyvauti tyrime tam, kad būtų nustatyta, ar asmuo, kuris kreipiasi, iš tiesų buvo kankinamas.

Kalėjimo gydytoju dirbęs profesorius Jorgas Pontas skeptiškai vertina tokius siūlymus. Jo teigimu, jei valstybės tarnybos užkrautų šią ištyrimo atsakomybę ant valstybės skiriamo gydytojo pečių, tai sukeltų tik dar daugiau problemų.

„Jei auka buvo kankinama oficialias pareigas užimančio asmens, po ko vykdoma gydytojo apžiūra, kuris taip pat yra oficialus asmuo, gali kilti nepasitikėjimo klausimų“, - teigė J. Pontas.

E .Bittenbender taip pat turi abejonių dėl tokio siūlomo sprendimo. Jos nuomone, neturėtų būti pamirštama, jog kankinimo aukos dažnai traumuojamos. „Jei jų būtų reikalaujama atlikti tokią apžiūrą, jie gali pageidauti, kad juos paliktų ramybėje, nes jie nebenori apie tai galvoti“, - pasakojo E. Biottenbender.

E. Bittenbender pažymėjo, kad tai gali turėti priešingų rezultatų: „Žmonių būtų reikalaujama daryti tai, ko jie iš tiesų negali padaryti.“

Geriau paruošti gydytojai

Visi ekspertai sutinka, jog gydytojai nėra pakankamai kvalifikuoti, kad tinkamai padėtų kankinimo aukoms. „Aš pageidaučiau, kad daugiau kolegų dalyvautų šios problemos sprendime, jie turėtų būti tinkamai paruošti, kad gautų reikiamų įgūdžių“, - patikino J. Pontas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA