Kas kaltas, kad į EP kandidatuojančių lietuvių rinkiminės kampanijos nuobodžios ir neįdomios, o rinkėjų aktyvus – menkas?

Politikos ir komunikacijos specialistai neskuba kaltinti nei vienų, nei kitų ir pažymi, kad aktyvios, plataus masto rinkiminės kampanijos, būdingos nacionaliniams rinkimams, nėra savitas EP rinkimų atributas visoje ES, todėl šį galvosūkį sprendžia ne tik Lietuva ir kitos ES naujokės, bet daugelis ES priklausančių valstybių.

Nepataria aklai kopijuoti užsieniečių

Lietuvos marketingo asociacijos valdybos narys Rytis Buračas neskuba išradingumo stoka kaltinti politikų.

„Nenorėčiau sutikti, kad visi politikai vienodai nuobodūs. Pavyzdžiui, liberalai šmaikščiai bei gana išradingai ir komunikuoja, ir šaiposi iš konkurentų („Atėjau darbo“ klipas)“, – pavyzdį įvardijo jis.

R. Buračas pastebi, kad kuriant ar adaptuojant reklamas – tiek politines, tiek komercines ar socialines, visų pirma, yra svarbus auditorijos, kuriai ji skirta mentalitetas, vertybės, supratimas, aplinkos kontekstas, istorinė praeitis ir t.t.

„Todėl tai, kas tinka, pavyzdžiui, Italijoje, nebūtinai tiks Lietuvoje. Mūsų visuomenė įpratusi prie gana santūrios politikos ir, nors politikai ir nėra gerbiami visuomenėje, nei jais pasitikima (pagal apklausų duomenis), tačiau vis tik politika yra traktuojama kaip rimta veikla“, – kalbėjo komunikacijos specialistas.

Pasak jo, reklaminė žinutė tėra tik visos marketingo ar komunikacijos strategijos viršūnė. Svarbu, kaip politikas nori atrodyti, ką nori pasakyti, kokius pažadus, kokiu tonu žeria. Jis juk pozicionuojasi vartotojų, šiuo atveju – rinkėjų pasąmonėje. Ir tai yra ilgai trunkantis procesas, į kurį teisingai investavus gaunama grąža.

„Taigi, jei mums skauda dėl pensijų, sveikatos reformos, žemės pardavimo, tai politikai ir spaudžia tuos skaudulius, kad gautų atsaką. Tokia marketingo komunikacijos esmė – surasti, kokie vartotojų medijos vartojimo įpročiai, į ką jautriai reaguojama ir tada spausti tą skaudamą vietą“, – vardijo R. Buračas ir patikino, kad dalyvavimas rinkimuose parodo visuomenės sąmoningumą, brandą, požiūrį į savo šalį ir jos ateitį, o tokie dalykai ugdomi nuo mažumės, nes juk nenorime turėti dirbtinio efektyvumo už butelį „euro“ alaus.

Koją pakiša neigiami komentarai

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Dorota Skusevičienė taip pat įsitikinusi, kad menkas rinkėjų aktyvumas ne visada yra politikų išradingumo trūkumo pasekmė.

„Plačiai pripažįstama, kad rinkimai į EP yra „antros eilės“ – jie vertinami kaip mažiau reikšmingi tiek rinkėjų, tiek pačių politinių partijų ir žiniasklaidos. Tai tiesiogiai atsiliepia ir rinkiminės kampanijos aktyvumui: politinės partijos nemoka „parduoti“ šių rinkimų, nes dažnai nežino, kaip rinkėjams įrodyti jų svarbą“, – menko rinkėjų aktyvumo priežasčių ieškojo D. Skusevičienė.

Ji pastebi, kad EP, nors toks nusiteikimas negali būti laikomas pagrįstu, dažnai vertinamas kaip esantis per toli, kad tai, ką jis daro, būtų svarbu eiliniam Lietuvos žmogui. Žemas ir labai žemas dalyvavimas rinkimuose nekuria politinėms partijoms paskatų investuoti į dideles rinkimines kampanijas, o šių kampanijų nebuvimas lemia informacijos trūkumą bei neskatina piliečių balsuoti. Taip patenkama į savotišką užburtą ratą.

„Retsykiais padiskutuojama, kad EP – tai „politikų kapinynas“, į kurį išvykstama pralobti. Tokie neigiami komentarai tikrai nedidina visuomenės pasitikėjimo EP institucija, neskatina ja labiau domėtis ir priimti pagrįstus sprendimus renkant savo atstovus. Bendras visuomenės pasyvumas ir nepasitikėjimas politikais yra pagrindinė neigiama tiek EP, tiek nacionalinių rinkimų tendencija“, – kalbėjo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja.

Apsiginkluoja populistiniais šūkiais

Ko gero, ne vienas Lietuvos rinkėjas kandidatams į EP galėtų papriekaištauti, kad pastarieji rinkiminėse kalbose apsiriboja pažadais padaryti gyvenimą orų, primena, kad esame verti gauti solidžią pensiją ar europinį atlyginimą, tačiau kaip to pasieks – neįvardija.

Gal politikų fantaziją riboja žinių apie tai, ką veikia EP, trūkumas?

„Labai norėtųsi tikėti, kad bent jau patys kandidatai žino, ką ši institucija daro ir už ką yra atsakinga. Matyt, bendra rinkiminių kampanijų problema yra ta, kad norint sulaukti visuomenės susidomėjimo ir palaikymo, reikia kalbėti apie kasdienes žmonių problemas. Ir nebe tiek svarbu, ar postas, į kurį politikas renkamas, suteikia jam kompetenciją tas problemas spręsti“, – kalbėjo D. Skusevičienė ir pridūrė, kad iš čia atsiranda paradoksalių politikų pažadų spręsti „jautrius“ socialinius klausimus, nors tai, kaip žinia, ES šalių narių nacionalinė kompetencija.

Retas kandidatas akcentuoja, kiek užsienio kalbų moka. Esą EP dirba tūkstančiai vertėjų, kurie verčia visus oficialius dokumentus. Ar iš tiesų užsienio kalba europarlamentarams nelabai reikalinga?

„Labai skiriasi užsienio kalbų mokėjimo svarba, sakykim, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos EP nariui. Akivaizdu, kad mums šiuo atveju užsienio kalbų mokėjimas yra būtinybė, kai britui – tik papildomas pliusas“, – teigė D. Skusevičienė.

Į klausimą, ar įmanoma „išgyventi“ EP penkerius metus mokant tik lietuvių kalbą, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja atsakė teigiamai, tačiau jeigu klausima, ar įmanoma tinkamai dirbti, atsakymas – sunkiai.

„Jei EP narys nori būti aktyvus, imtis įgyvendinti įvairias iniciatyvas, bendrauti su žiniasklaida, domėtis naujausiais tyrimais, dalyvauti konferencijose, jis privalo mokėti užsienio kalbas.

Priešingu atveju jis netaps svarbių EP sprendimų pranešėju, nebus išrinktas komiteto vadovu ir negalės atlikti daugelio kitų politiškai svarbių funkcijų“, – kalbėjo D. Skusevičienė ir pabrėžė, kad EP tarp kolegų vyksta kasdienis bendravimas, derinama labai daug politinių pozicijų ir sprendimų, vykstama į įvairias pasaulio šalis, kur sinchroninio vertimo nėra.