„Šiuo metu keliaudamas po Europą pastebiu, kad daugiausi diskusijų vyksta dėl JAV prezidento Baracko Obamos nesugebėjimo ryžtingai imtis veiksmų prieš Siriją bei tai, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jį pralenkė. Vienas svarbiausių Sirijos krizės aspektų yra tai, ką ji mums sako apie santykius tarp JAV ir Europos Sąjungos (ES) bei tarp pačių ES valstybės narių.

Minime Rusiją, tačiau nors ir gerai pasirodžiusi Sirijos konflikto sprendime, ekonomiškai ir kariniu požiūriu Rusija yra silpna. ES yra JAV konkurentė. Jos ekonomika vis dar šiek tiek didesnė nei JAV, tačiau kariuomenė – silpna, tačiau, skirtingai nuo Rusijos, silpna ji yra tyčia.

Santykiai tarp JAV ir ES padėjo suformuoti dvidešimtąjį amžių. Amerikos intervencija padėjo laimėti Pirmąjį pasaulinį karą, o Amerikos įsitraukimas į Antrąjį pasaulinį karą padėjo pasiekti Sąjungininkų pergalę. Šaltasis karas tapo transatlantiniu projektu, privedusiu prie Sovietinės valdžios atsitraukimo iš Europos žemyno. Kokie gi santykiai tarp šių dviejų didžiulių ekonominių milžinių, kurioms kartu tenka apie 50 proc. pasaulio vidaus produkto, dvidešimt pirmajame amžiuje?

Su Sirija susiję įvykiai sufleruoja atsakymą. Sirijos krizė pasidėjo nuo Jungtinės Karalystės (JK), Prancūzijos ir Turkijos raginimo ginkluotai atakai. Nors ir nenorom, Vašingtonas galiausiai prisijungė prie šių valstybių. O tada ES valstybių narių nuomonės išsiskyrė. JK parlamentas balsavo prieš intervenciją. Turkijoje vyriausybė išreiškė daug daugiau palaikymo intervencijai, o Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as palaikė intervenciją, tačiau susidūrė su kur kas mažesnį entuziazmą rodančiu parlamentu.

Kiekviena ES valstybė reagavo skirtingai į Sirijos krizę arba nereagavo į ją niekaip. Niekas nekelia tokios didelės nuostabos kaip užsienio politikos pasidalijimas tarp Prancūzijos ir Vokietijos ne tik dėl Sirijos, bet ir Malio bei Libijos. Poreikis surišti Prancūziją ir Vokietiją ekonomiškai tapo pagrindiniu varikliu, paskatinusiu įkurti ES.

Tačiau nesutarimai grįžo ir vėl. Žinoma, jie nėra tokie pavojingi, kaip buvo iki 1945 m., tačiau vis dėlto tai nepadeda bandant derinti santykius tarp ES ir JAV. Prancūzija žvelgia į pietus – Viduržemio regioną ir Afriką, tuo tarpu Vokietija bando išsaugoti Laisvosios prekybos zoną bei žvelgia į rytus, į Rusijos pusę.

ES neįvyko jokio lūžio, tačiau ES sąvoka išlieka nestabili. Nuo 1945 m. ES netapo labiau organizuota, kai kuriais esminiais atžvilgiais ji tapo net mažiau organizuota. Jei anksčiau buvo tik geografiniai pasiskirstymai, tai dabar taip pat atsiradę ir principinių skirtumų.

Skirtumai tarp JAV ir ES taip pat tapo aiškūs per Sirijos krizę. Jei JAV prezidentas B. Obama būtų pasirinkęs įsikišimo į konfliktą kelią, jis būtų galėjęs elgtis Sirijoje kaip tik panorėjęs, jam nebūtų reikėję Kongreso pritarimo, tačiau jis jo siekė bet kuriuo būdu. ES veikti nebūtų galėjusi, nes iš tiesų nėra vieningos ES užsienio ir gynybos politikos. Tačiau svarbiau yra tai, kad nė viena atskira ES valstybė narė neturėtų galimybės savarankiškai įvykdyti oro atakos prieš Siriją.

Europoje B. Obama kritikuojamas dėl intervencijos į Siriją situacijos valdymo . Mano amžius man leidžia prisiminti, jog europiečiai visada manė, kad JAV prezidentai yra naivūs – taip buvo vertinamas Jimmy Carteris, arba kaubojai – taip buvo su Lyndonu Johnsonu, arba jie buvo niekinami dėl kurios nors kitos priežasties.

Prisiminkime atominiais ginklų panaudojimą 1914 m. ir 1939 m.. Ar manote, kad tie, kas atsakingi už šių dviejų baisių karų pradėjimą galėjo susilaikyti nuo atominio ginklo panaudojimo? Šie ginklai buvo kontroliuojami Amerikos kaubojų bei Rusijos „konspiratorių“ – taip Europa matė Rusijos lyderius. Tačiau nepaisant gilių skirtumų bei nepasitikėjimo, JAV ir Sovietų Sąjungos lyderiai sugebėjo išvengti blogiausio. Europiečiai per gerai vertina savo diplomatinius sugebėjimus.

Panašūs dalykai vyko ir sprendžiant Sirijos klausimą. Kai B. Obama grįžo prie savo pradinės pozicijos, buvo pamanyta, kad Rusija jį pergudravo. Jei B. Obama būtų puolęs, jam būtų užklijuota kaubojaus etiketė. Nepriklausomai nuo to, kurį kelią jis būtų pasirinkęs ar kurį vaidmenį būtų atlikusi ES, amerikiečiai būtų tais, kurie eilinį kartą kažko nesuprato.

Kai tik lankausi Europoje (čia esu gimęs), būnu apstulbęs, kaip stipriai JAV ir Europa skiriasi viena nuo kitos. Stulbina tai, kaip stipriai europiečiai nemėgsta JAV, ir kaip mažai amerikiečiai tai apstebi ar dėl to rūpinasi.