Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
„The Guardian“: Europai reikia pasikeisti širdyje

„The Guardian“: Europai reikia pasikeisti širdyje

Europai reikia pakeisti pasaulį, o ne visomis išgalėmis stengtis išlaikyti jį tokį, koks jis yra, savo straipsnyje„The Guardian“ skelbia Timas Parksas. Didėjant išbandymams, Europa ir toliau išlieka išdidi ir sutrikusi. Nepaisant galimo klimato kaitos poveikio, nykstančių gamtos išteklių, masinės imigracijos, karingojo islamo, silpstančios Amerikos galios ir vis labiau kylančios Kinijos, tampa akivaizdu, kad mūsų dabartinis gyvenimo būdas nėra nuoseklus.

Reikalingi radikalūs pokyčiai pasauliniu mastu. Sunku įsivaizduoti šių dienų Europą, kuri susivienytų ir rastų drąsos prisidėti prie bendros geresnio pasaulio vizijos kūrimo ir įgyvendinimo. Deja, vienintelė alternatyva yra karas.

1980 – 1990 metais vykęs Europos Bendrijos plėtros ir konsolidacijos procesas, kėlė daug įtarimų. Užaugęs Italijoje, nebuvau tipiškas anglų skeptikas, siekiantis išsaugoti britų imperializmo pamatus. Baimę kėlė fobiškas ir defitistinis retorikos tonas. Baimindamiesi dar vieno tarpusavio karo, privalėjome save suraizgyti komercinių taisyklių ir biurokratinių reglamentų pančiais; baimindamiesi grėsmės iš išorės – turėjome sukurti tvirtą bendros gynybos bloką, apsaugantį mus nuo žemės ūkio produktų iš Afrikos, pramonės gamintojų iš Kinijos ir Rusijos imperijos veržimosi į rytus, rašo „The Guardian“ autorius.

Tautos jungėsi prie Europos ne kaip egzistuojančios ideologijos atsivertėlės, bet kaip deryboms pasidavusios realistės. Įtikintos, kad idėja apie atskirus tautinius likimus tėra pasenę svaičiojimai, šalys laikosi visų įmanomų suvereniteto likučių.

Džiugino tik aspektas, kad Europa niekada nepropagavo už širdies griebiančio lojalumo, skatinančio žmones atiduoti gyvybę už vėliavą – bendruomenė didžiuojasi ne kankiniais. Kita vertus, vienintelė Europos varomoji jėga buvo biurokratija; didžiuotis nėra kuo, išrinktoji valdžia prisiėmė atsakomybę už mūsų bendrą ateitį. Nors buvo kalbama, kad visoms valstybėms narėms bus suteiktos lygios teisės valdyti savo šalies likimą, sprendimai dažniausiai buvo priimami priklausomai nuo antagonizmų ir aljansų tarp Prancūzijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos. Niekada nelengva būti tikinčiaisiais.

Italijoje įvykių eigą lydintys veidmainystė ir prisitaikėliškumas buvo neišvengiami: užuot paskatinusi realias derybas, Europa, kaip pakaitalo, ėmėsi dievobaimingos ir pagarbios retorikos. Jos institucijos galėjo būti apkaltintos priėmusios sudėtingus ekonominius sprendimus, ko silpnos koalicinės vyriausybės negalėjo padaryti. Europos fondai galėjo būti apiplėšti, o netinkamų pritaikyti nustatytų taisyklių nepaisoma.

Nepaisant liaupsinamo europietiškumo, Italija, kaip ir visos kitos valstybės narės, save mato kaip atskirą subjektą, iš bendruomenės melžiantį viską, kas įmanoma. Regis, egoizmas auga proporcingai silpstant suvereniai tapatybei. Vienintelis Jungtinės Karalystės prašymas būti sąžiningesniems rodo pastarosios niekuomet neslėptą cinizmą. Ilgai trukęs Tony Blairo ir Gordono Browno požiūris į eurą - „mes prisijungsime tuomet, kai tai bus palanku ekonomine prasme“, gali atrodyti kaip išmintingas pragmatizmas, tačiau vargu, ar tai gerai sielai arba rinkai. Entuziastingai pritarti idėjai, arba, atvirkščiai – iš principo ją atmesti, yra sprendimai, kurie keičia ekonomines sąlygas ir skatina visas pozityvaus elgesio rūšis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA