Vakarų Papua, šeštajame dešimtmetyje po ilgai trukusių ginčų galutinai iš Nyderlandų kolonijos tapusi Indonezijos dalimi, yra dosniausiai gamtos ištekliais apdovanota ketvirtos pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybės dalis. Gausi miškų bei naudingų iškasenų – naftos, dujų, vario ir aukso – nuo likusios Indonezijos dalies Papua itin skiriasi etniškai bei kultūriškai – vietiniai Vakarų Papua gyventojai yra melaneziečiai, daugiausia krikščionys, nors daug gyventojų išpažįsta ir tradicinį animizmą. Noras išsaugoti savo gimtinės išskirtinumą Vakarų Papua gyventojams kainuoja labai brangiai, tačiau pasaulis apie tai beveik nieko nežino.

Praėjusią savaitę Lietuvos europarlamentaro Leonido Donskio iniciatyva Europos Parlamente apie „juodąją Indonezijos dėmę“ buvo prabilta bene pirmą kartą. Praėjusį ketvirtadienį EP Žmogaus teisių pakomitetyje, dalyvaujant Indonezijos ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, Europos išorės veiksmų tarnybos atstovams bei Indonezijos ambasadoriui prie ES, buvo surengti klausymai apie žmogaus teisių situaciją šioje Indonezijos provincijoje. Juose daugelis europarlamentarų pirmąsyk išgirdo apie dideles Vakarų Papua žmogaus teisių problemas, didžiulį skurdą ir socialinę atskirtį bei šios provincijos izoliaciją nuo pasaulio. Tą pačią savaitę EP Užsienio reikalų komitetas balsavo dėl dokumento, nubrėžiančio gaires ES ir Indonezijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarčiai. L. Donskis šiam dokumentui pateikė pakeitimą, kuriuo ragina atkreipti didesnį dėmesį į situaciją Vakarų Papua ir kuris buvo įtrauktas į galutinį pranešimo tekstą.

Deja, nors tiek turistai, tiek žurnalistai gali nevaržomi atvykti į Indoneziją, šioje šalyje be apribojimų veikia nevyriausybinės organizacijos, nevaržomas tarptautinių stebėtojų darbas, patekti į Vakarų Papua ir gauti tikslios informacijos apie probleminę provincijos padėtį yra beveik neįmanoma – tam oficialioji Džakarta stato sunkiai įveikiamas biurokratines užduotis.

Visgi ne paslaptis, kad nuo pat šeštojo dešimtmečio, siekiant malšinti Papua nepriklausomybės judėjimą, į šią provinciją buvo įvestos didelės karinės pajėgos. Jos drauge su kitomis jėgos bei saugumo tarnybomis Vakarų Papua iki šiol mėgaujasi didžiule galia bei nebaudžiamumu. Nusižengusieji pareigūnai svarstomi tik jų pačių savikontrolės mechanizmuose – kariniuose tribunoluose, garsėjančiuose neskaidrumu. Nuolatinės represijos, neteisėti suėmimai bei įkalinimai, kalinių kankinimai ir net nužudymai Vakarų Papua pasitelkiami tam, kad visiškai ribotų vietinių gyventojų susirinkimų bei žodžio laisvę.

Vakarų Papua baudžiama ne tik už giminystės ryšius su įtariamaisiais separatistinėmis idėjomis ar paramą jiems, bet ir už vietinės Papua vėliavos – ryto žvaigždės – iškėlimą. Pastaraisiais metais politinių kalinių provincijos kalėjimuose skaičius išaugo daugiau nei dvigubai ir dabar siekia 70, nors provincijos gubernatorius teigia, kad politinių kalinių Vakarų Papua nėra.

Tuo tarpu į ištekliais itin turtingą, tačiau pačią skurdžiausią Indonezijos provinciją, įgyvendindama milžiniškus infrastruktūros bei pramonės plėtros projektus Džakarta pumpuoja milijardines lėšas. Drauge su šiais projektais į etniškai unikalią provinciją plūsta ir šimtai tūkstančių naujų gyventojų iš kitų Indonezijos provincijų, iš kurių didžioji dalis – musulmonai. Tokiu būdu vietinių čiabuvių procentas Vakarų Papua sparčiai mažėja – iš 90 proc. dalies prieš tris dešimtmečius jų šiandien yra 50 proc. Pagal dabartines tendencijas vietinių gyventojų dalis 2030 metai sumažės iki 15 proc.

Atokiose vietose daugiausia gyvenantys bei tradicinėmis ūkio šakomis užsiimantys Vakarų Papua gyventojai vis labiau marginalizuojami, jiems sunkiai prieinamos sveikatos, švietimo, socialinės paslaugos. Į provincijos ekonominę plėtrą Džakartos siunčiamos didžiulės lėšos dėl paplitusios korupcijos iki vietinių gyventojų ir jų kasdieninių poreikių neateina – jiems trūksta ligoninių, mokyklų, čia dirbančių specialistų. Statistika iškalbinga: Vakarų Papua daugiausia neraštingų žmonių, žemiausias mokyklų lankomumas, vienas didžiausių infekuotų ŽIV asmenų procentas visoje Azijoje ir t.t.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios Indonezijai nepavyksta sėkmingai vystyti Vakarų Papua provincijos nepaisant šios privalumų – visiškas oficialiosios Džakartos abejingumas vietinių gyventojų poreikiams, absoliutus jų ignoravimas, derybų dialogo nevykdymas. Papua Peace Network – taikiai vietos gyventojų organizacijai, siekiančiai išdėstyti šalies valdžiai savo pageidavimus – garantuoti vietos gyventojų pilietines ir politines teises, spręsti ekonomines problemas, užtikrinti kultūrines ir socialines teises – jokio dialogo su Džakarta užmegzti nepavyksta.

Tuo tarpu Indonezijos valdžia nuo pasaulio Vakarų Papua skaudulį slepia neįleisdama į jos teritoriją nei užsienio žurnalistų (išskyrus gavus Užsienio reikalų ministerijos specialų leidimą bei palydovą iš šalies saugumo), nei diplomatų, nei humanitarinių organizacijų, nei užsienio stebėtojų. Ir panašu, kad tokia taktika iki šiol pasitvirtino – Indonezija iš pasaulio galingųjų girdi daug liaupsių, tačiau beveik jokios kritikos.

Tai buvo akivaizdu ir EP Žmogaus teisių pakomitečio klausymų metų – pasisakęs pagrindinės užsienio politiką vykdančios ES institucijos – Europos išorės veiksmų tarnybos – atstovas neišdrįso sukritikuoti Indonezijos dėl situacijos Vakarų Papua, tačiau šaliai nepagailėjo pagyrų už visokeriopą pažangą. Leonido Donskio teigimu, ši situacija atskleidžia vieną didžiausių ES žmogaus teisių politikos problemų – nenuoseklumą. Pasak jo, nereikia bijoti kritikuoti net ir tų šalių partnerių, kurios galbūt dažniau nusipelno pagyrų – tai jokiu būdu nepanaikina šalies pasiekimų, bet skatina ją dar labiau pasitempti ir įsipareigoti žmogaus teisėms bei demokratijai.