Kaip rašo „Tages Anzeiger“, dėl to Šveicarija susidūrė su dilema, juk 2006 m. ši valstybė ėmė taikyti sankcijas prieš autoritarinę Baltarusiją, apribodama įvažiavimą į savo teritoriją keliems Baltarusijos valstybės tarnautojams, įšaldydama jų turtą ir uždrausdama tam tikrų prekių eksportą.

Kitos EFTA priklausančios valstybės susidūrė su tokiomis pat problemomis, tačiau nusprendė derybų nenutraukti. „Visi suprato, kad derybos su Baltarusija politiniu atžvilgiu buvo pavojingos, todėl buvo rastas kompromisas – derybos nevyko Minske, o Baltarusijos atstovai negalėjo tapti derybų organizatoriais“, - pasakojo buvęs Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) atstovas iš Šveicarijos Luziusas Wasescha. Žinoma, kaip teigia L. Wasescha, tai buvo ypatingai keista situacija, tačiau kitokios išeities paprasčiausiai nebuvo. Laisvosios prekybos sutartis su Rusija yra ypatingai svarbi ekonominiais sumetimais, todėl negalima jos atsisakyti dėl Muitų sąjungos su Baltarusija.

Šveicarijos Nacionalinės tarybos Užsienio politikos komisijos nariai nepagailėjo šioms deryboms kritikos, pažymėdami, kad jie nebuvo apie tai informuoti, todėl nieko nežinojo apie šią iškilusią dilemą. Nacionalinės tarybos Berno parlamentinės grupės pirmininkės Christos Markwalder teigimu, kalbama apie nuolatines Baltarusijos problemas, o sankcijos kaip tik ir yra tas ekonominis svertas, kurio imamasi tam, kad būtų pagerinta žmogaus teisių situacija kiekvienoje valstybėje. Savo ruožtu, Laisvosios prekybos sutartis skatintų prekybinių santykių vystymąsi. „Sankcijos ir laisva prekyba – tai nesuderinami dalykai“, - įsitikinusi C. Markwalder.

Šią nuomonę palaiko ir Šveicarijos Nacionalinės tarybos Ciuricho parlamentinės grupės pirmininkas Martinas Nefas. Šis politikas pareiškė nesuprantantis, kaip sudarant sutartį su Rusija galima į tai įtraukti Baltarusiją ir to net nepastebėti“, - piktinasi jis.