Komunikatas teikiamas atsižvelgiant į praeitų metų Žaliąją knygą dėl šešėlinio bankų sektoriaus. Jame apibendrinami šioje svarbioje srityje iki šiol Komisijos nuveikti darbai ir išdėstomi galimi papildomi veiksmai.
Pirmasis iš šių papildomų veiksmų – šiandien skelbiamas naujų taisyklių, taikomų pinigų rinkos fondams, pasiūlymas. Šiomis taisyklėmis siekiama užtikrinti, kad pagerinę likvidumą ir stabilumą pinigų rinkos fondai būtų geriau pasirengę esant nepalankioms rinkos sąlygoms patenkinti masines paraiškas išpirkti investicinius vienetus ar akcijas.
Už vidaus rinką ir paslaugas atsakingas Europos Komisijos narys Michelis Barnier sakė: „Bankai ir rinkos yra visapusiškai reguliuojami. Dabar reikia spręsti šešėlinės bankų sistemos keliamos rizikos klausimą. Ši sistema yra svarbus realiosios ekonomikos finansavimo veiksnys, ir mums reikia užtikrinti, kad ji būtų skaidri ir kad nauda, pasiekta stiprinant tam tikrus finansų subjektus ir rinkas, nesumažėtų dėl to, kad rizika pereis į ne taip griežtai reguliuojamus sektorius.“
Pagrindiniai faktai
Šešėlinė bankininkystė – kredito tarpininkavimo sistema, apimanti įprastai bankų sistemai nepriklausančius subjektus ir veiklą. Šešėlinės bankų sistemos subjektų veikla nėra reguliuojama kaip bankų, nors jie vykdo veiklą, panašią į bankų. Finansinio stabilumo tarybos apytikriais skaičiavimais, pasaulinės šešėlinės bankų sistemos dydis 2011 m. buvo maždaug 51 trilijonas eurų. Tai sudaro 25–30 proc. visos finansų sistemos ir pusę bankų turto. Todėl šešėlinė bankininkystė yra sisteminės svarbos Europos finansų sistemai.
Nuo finansų krizės pradžios 2007 m. Europos Komisija vykdė visapusišką Europos finansinių paslaugų sektoriaus reformą. Jos tikslas – šalinant krizės atskleistus trūkumus ir silpnąsias vietas sukurti tvirtą ir stabilų finansų sektorių, kuris būtinas realiajai ekonomikai. Tačiau negalima leisti, kad rizika kauptųsi šešėlinėje bankų sistemoje iš dalies dėl to, kad naujomis bankų sektoriui taikomomis taisyklėmis tam tikra bankininkystės veikla galėtų būti išstumta į ne taip griežtai reguliuojamą šešėlinę bankų sistemą.
Pinigų rinkos fondai – svarbus trumpalaikio finansų įstaigų, įmonių ir vyriausybių finansavimo šaltinis. Europoje pinigų rinkos fondai valdo maždaug 22 proc. trumpalaikių vyriausybės arba įmonių skolos vertybinių popierių ir 38 proc. trumpalaikių bankų sektoriaus skolos vertybinių popierių. Dėl tokių sisteminių pinigų rinkos fondų sąsajų su bankų sektoriumi ir įmonių bei vyriausybių finansais šių fondų veiklai skirta daug dėmesio tarptautiniu mastu svarstant šešėlinės bankininkystės klausimą.
Pagrindiniai šiandien paskelbto komunikato dėl šešėlinės bankininkystės ir reglamento dėl pinigų rinkos fondų projekto elementai
Komunikate pateikiami svarbiausi su šešėline bankų sistema susiję klausimai ir priemonės, kurių jau imtasi jos keliamai rizikai mažinti, pvz., taisyklės, kuriomis reglamentuojama rizikos draudimo fondų veikla ir stiprinami bankų ir nereguliuojamų subjektų santykiai (su pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijomis susijusios teisės aktų dėl kapitalo poreikio nuostatos.
Čia apžvelgiami nustatyti prioritetai, pagal kuriuos Komisija ketina imtis iniciatyvų tokiose srityse kaip:
- pinigų rinkos fondų sistemos sukūrimas. Šiandien pasiūlytos naujos taisyklės taikomos pinigų rinkos fondams, kurie turi buveinę arba kurių investiciniais vienetais ar akcijomis prekiaujama Europoje. Šių taisyklių tikslas – pagerinti tų fondų likvidumą ir stabilumą:
- likvidumo valdymas: būtų reikalaujama, kad pinigų rinkos fondų portfelyje būtų mažiausiai 10 proc. dienos termino turto ir dar 20 proc. savaitės termino turto. Šis reikalavimas nustatomas tam, kad pinigų rinkos fondai galėtų grąžinti lėšas investuotojams, norintiems jas greitai atsiimti. Siekiant išvengti situacijos, kai vieno emitento vertybiniai popieriai sudaro per daug pinigų rinkos fondo grynojo turto vertės, pozicija vieno emitento atžvilgiu neturėtų viršyti 5 proc. pinigų rinkos fondo portfelio vertės. Standartinių pinigų rinkos fondų atveju vieno emitento vertybiniai popieriai galėtų sudaryti 10 proc. portfelio;
- stabilumas: kad būtų atsižvelgta į pastovios grynojo turto vertės pinigų rinkos fondų polinkį prašyti rėmėjų paramos išpirkimui nominaliąja verte stabilizuoti, pagal naująsias taisykles būtų reikalaujama, kad šios rūšies pinigų rinkos fondas sukauptų iš anksto nurodyto dydžio kapitalo rezervą. Šis rezervas bus naudojamas išpirkimo stabilumui remti sumažėjus pinigų rinkos fondų investicinio turto vertei;
- šešėlinės bankų sistemos skaidrumas. Kad būtų galima veiksmingai stebėti riziką ir reikalui esant imtis veiksmų, svarbu surinkti tikslius, patikimus ir išsamius duomenis apie šią sistemą;
- vertybinių popierių srities teisės aktai ir su vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandoriais (visų pirma vertybinių popierių skolinimo ir atpirkimo sandoriais) susijusi rizika. Dėl šių sandorių gali padidėti įsiskolinimas, sustiprėti procikliškas finansų sistemos pobūdis ir ji gali tapti pažeidžiama dėl masinio indėlių atsiėmimo ir staigaus finansinio įsiskolinimo mažinimo. Be to, dėl skaidrumo trūkumo šiose rinkose sunku nustatyti nuosavybės teises (kas kam priklauso?), stebėti rizikos koncentraciją ir identifikuoti sandorio šalis (kas kam kelia riziką?);
- sandorių su bankais sistemos sukūrimas. Glaudžios šešėlinės bankų sistemos ir likusio finansų sektoriaus, visų pirma bankų sistemos, tarpusavio sąsajos yra pagrindinė užkrato rizikos priežastis. Šią riziką būtų galima sumažinti visų pirma griežtinant rizikos ribojimo taisykles, taikomas bankams sudarant sandorius su nereguliuojamais finansų subjektais.
Be to, ypatingas dėmesys bus skiriamas šešėlinės bankų sistemos subjektų ir veiklos priežiūros tvarkai siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai mažinama specifinė rizika. Tam tikras sritis, pvz., ne bankų finansų įstaigų pertvarkymo priemonių sukūrimo ir bankų sistemos struktūrinės reformos, reikia papildomai analizuoti ir veiksmai tose srityse bus paaiškinti vėliau.
Galiausiai tikslas yra užtikrinti, kad, siekiant stiprinti rinkos vientisumą ir didinti indėlininkų ir vartotojų pasitikėjimą, būtų apsisaugota nuo galimos sisteminės rizikos finansų sektoriuje ir kad reguliacinio arbitražo galimybės būtų ribotos.
Komisijos komunikatas atitinka Finansinio stabilumo tarybos rekomendacijas, kurias G 20 šalių vadovai patvirtins 2013 m. rugsėjo 5–6 d. Sankt Peterburge.