Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (158)
Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinės Didžiojoje Britanijoje

Stulbinantys faktai: rusai galėjo užkirsti kelią karui, nusinešusiam 12 mln. gyvybių

Kaip rašoma „The American Conservative“ išpublikuotame Paulo Robinsono straipsnyje, Piotro Durnovo memorandumas tapo konservatyvia alternatyva Europą apėmusiai sumaiščiai.

2014-aisiais minime 100-asias Pirmojo pasaulinio karo pradžios metines, todėl vertėtų prisiminti tuos, kurie nuspėjo artėjančią katastrofą.

Neturėtume pamiršti šių žmonių išminties ir pasinaudoti ja ateityje tam, kad užtikrintume taiką dabartiniais laikais. Net ir praėjus šimtui metų, mes galime pasimokyti iš tų, kurie matė tai, ką daugelis paprasčiausiai atsisakė įžvelgti.

Turbūt žinomiausi Pirmojo pasaulinio karo pranašai – tai „Ateities karo“ (1898) (The Future War) autorius Ivanas Blochas ir „Didžiosios iliuzijos“ (1909) (The Great Illusion) autorius Normanas Angellis. Jie abu buvo įsitikinę, kad karas tarp didžiųjų pasaulio galių bus ilgas, daug kainuojantis ir beprasmiškas. Tačiau turbūt geriausiai žinomas karo pranašas – tai Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Nikolajevičius Durnovo, kuris prieš šimtą metų vasario mėn. parašė Rusijos imperijos carui Nikolajui II memorandumą, įspėdamas dėl baisių pasekmių, kurių vertėtų laukti, jei Rusija dar labiau suartės su Prancūzija ir susivienys su ja prieš Vokietiją bei paminėjo, jog tikėtina, kad gali kilti karas su Vokietija.

Taip vadinamas P. Durnovo memorandumas – tai vienas iš išskirtiniausių kada parašytų konservatyvių antikarinių dokumentų, todėl jį verta ne tik perskaityti nuo pradžios iki galo, bet taip pat ir giliau išanalizuoti. Nors P. Durnovo ne viską suprato teisingai, o didžioji dalis to, ką jis parašė, susiję būtent su tuo periodu, kada jis rašė, jo prognozės stulbina savo tikslumu, o filosofija, kuria paremti jo argumentai, aktuali ir šiomis dienomis.

P. Durnovo memorandumas pradedamas carui skirtu pareiškimu, jog Europos politikos esmė – tai kova tarp Vokietijos ir Anglijos, kuri, anot P. Durnovo, galiausiai gali sukelti karą, apimsiantį daugiau šalių.

„Esminiai pasiskirstymai ateityje įvyksiančiame kare yra akivaizdūs“, - rašo P. Durnovo. „Rusija, Prancūzija ir Anglija bus vienoje pusėje, tuo tarpu Vokietija, Austrija ir Turkija – kitoje.“ Tikėtina, jog Italija greičiausiai prisijungs prie antrosios grupės, taip pat kaip ir Serbija bei Juodkalnija, tuo tarpu Bulgarija, kaip spėjo P. Durnovo, turėtų paremti sąjungininkių pusę. Rumunija, P. Durnovo teigimu, turėtų likti nuošalyje ir laukti, kas laimės karą. Ši prognozė buvo visiškai tiksli.

Didžiausia karo našta, anot P. Durnovo, taps Rusijos griūtis, nes vargu ar Didžioji Britanija sugebės sėkmingai vykdyti karinius veiksmus žemyninėje Europos dalyje, tuo tarpu Prancūzija, kuriai trūksta karių, tikriausiai griežtai laikysis vien tik gynybinės taktikos.

Rusija nebuvo pasirengusi karui. Galima buvo nuspėti, kad ji bus nukauta, o visa tai baigsis revoliucija.

„Problemos kils dėl to, kad valdžia bus kaltinama dėl visų nelaimių. Įstatymų leidimo institucijose prasidės arši kampanija, nukreipta prieš valdžią, po kurios seks revoliucinės agitacijos visoje šalyje, o socialistiniai šūkiai, buriantys žmonių mases, paskatins pradėti žemės dalybas, po ko buvo pereita prie viso turto pasidalinimo. Nukauta kariuomenė, netekusi didžiosios karių dalies, bus nušluota primityvių trokštančių žemės valstiečių. Bus nuspręsta, kad ji yra per daug demoralizuota, kad galėtų apginti žemę ir tvarką. Įstatymų kūrimo institucijos bei intelektualiosios opozicinės partijos, kurioms trūko tikrosios valdžios žmonių akyse, visiškai neteiks savo galių – jas nustelbs masių banga. Rusija paskęs beviltiškoje anarchijoje.“

Šių prognozių pagrindas – nepaprastai pesimistiška ir konservatyvi pasaulėžiūra, remiantis kuria autokratinė valdžia – tai vienintelė priemonė, galinti išgelbėti šalį nuo chaoso. „Visi mane vadina užkietėjusiu monarchistu, aršiu autokratijos gynėju bei nepataisomu tamsuoliu ir nesuvokia, kad būtent aš labiausiai palaikau respublikonus“, - tikino P. Durnovo.

„Manau, kad žmonėms palankiausia situacija yra ta, kai jie patys gali išrinkti valstybės administracijos galvą – prezidentą, kuriuo taptų labiausiai to nusipelnęs šalies pilietis. Kai kuriose šalyse toks idealas yra įmanomas. Tačiau šis modelis sunkiai įsivaizduojamas mūsų didžiulėje ir labai įvairialypėje Rusijos imperijoje, kur vien dėl praktinių sumetimų šalies administracija bei vientisumas reikalauja imperialistinės valdžios. Jei ši santvarka, Rusija sugrius – tai nepakeičiama Rusijos politinės santvarkos prigimtis.
Gimęs 1847 m. P. Durnovo 1862 m. gavo karininko laipsnį, 10 metų tarnavo laivyne. Kaip teigia istorikas Dominicas Lievenas, jo tobulos Rusijos visuomenės matymas buvo išskirtinai militaristinis, dvasiškai suvienytas bendru patriotiniu tikslu, o potencialiai nepastovių žemųjų socialinių sluoksnių atstovai būtų griežtai disciplinuojami aukštesniųjų socialinių sluoksnių.

Palikęs laivyną, jis pradėjo savo karjerą policijos departamente, o 1905 m. tapo Rusijos imperijos vidaus reikalų ministru. Kaip tik tuo metu Rusiją vargino neramumai po pralaimėto karo su Japonija. Būdamas vidaus reikalų ministru, revoliucionieriams jis buvo negailestingas, nes buvo įsitikinęs, jog šalies valdymas – tai labai sunkus darbas. „Caras turi būti keliantis siaubą, bet tuo pačiu ir gailestingas – visų pirma jis turi kelti siaubą, o tik tada būti gailestingas“, - teigė P. Durnovo.

P. Durnovo nepritarė Prancūzijos ir Rusijos sąjungai. Respublikoniškoji Prancūzija ir caristinė Rusija, jo manymu, neturėjo nieko bendro. Tuo tarpu konservatyvioji Vokietijos imperija Rusijai galėjo tapti kur kas tinkamesne sąjungininke.

„Esminiai Rusijos ir Vokietijos interesai neprieštaravo vieni kitiems“, - savo memorandume carui rašė P. Durnovo. Šios dvi šalys nepretendavo į viena kitos teritorijas, jų prekybiniai interesai sutapo. Tuo tarpu Trilypė sąjunga – tai dirbtinis darinys, neparemtas jokiais tikrais interesais. Būtent interesais, o ne sentimentais paremta užsienio politika apjungtų Rusiją ir Vokietiją ir tokiu būdu galima būtų išvengti karo, kuris, kaip prognozavo P. Durnovo gali sugriauti abi šias šalis.

P. Durnovo memorandumas nenukrito iš giedro dangaus. Jis buvo paskelbtas iš karto po Vladimiro Nikolajevičiaus Kokovcovo atleidimo iš ministro pirmininko pareigų 1914 m. vasario mėn., tapusio bendrų konservatyvių pažiūrų šalies tarnautojų pastangų perorientuoti Rusijos užsienio ir vidaus politiką dalimi. P. Durnovo ir jo kolegos siekė pakartotinai patvirtinti monarchinės valdymo santvarkos tinkamumą, kuri buvo susilpninta dėl 1905 m. spalio mėn. Rusijos caro išleisto manifesto, po kurio buvo suformuotas pirmasis išrinktas parlamentas – Rusijos Dūma.

Tačiau šios pastangos žlugo. Rusijos sąjungą su Prancūzija stipriai parėmė biurokratija ir caro rėmėjai tiek dėl svarių strateginių ir finansinių priežasčių (Rusija buvo priklausoma nuo investicijų iš Prancūzijos), tiek ir dėl šiai šaliai jaučiamų sentimentų. Nepaisant to, o galbūt ir dėl daugumos Rusijos aristokratų ir biurokratų vokiškos kilmės, daugelis rusų žvelgė į Vokietiją ir vokiečius su akivaizdžiu įtarumu. Tuo tarpu prancūzų kultūra buvo labai žavimasi.

Vyriausiuoju Rusijos kariuomenės vadu 1914 m. liepos mėn. tapęs didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius nemėgo Vokietijos kaizerio Vilhelmo II, tačiau nepaprastai mėgo Prancūziją, buvo tobulai įvaldęs prancūzų kalbą bei dažnai ten leisdavo atostogas jaunystėje. Prancūzijai reiškiamų sentimentų fone P. Durnovo parama monarchinei santvarkai beveik neturėjo tikimybės tapti sėkminga.

P. Durnovo prognozės buvo daug tikslesnės už kitų spėjimus labiausiai dėl to, kad jis atsisakė apjungti interesus su sentimentais. Prancūzijos ir Rusijos sąjungos rėmėjai piktinosi tuo, ką jie vadino Rusijos pažeminimu iš Vokietijos pusės, bei vertino 1914 m. vasarą prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą proga atkurti Rusijos galybę. P. Durnovo buvo būdingas daug pragmatiškesnis požiūris į nacionalinį interesą, jis atliko skaičiavimus ir išsiaiškino, kad karas neturi jokios prasmės.

Realizmas dažnai kaltinamas tuo, kad yra amoralus, lyg tikslus nacionalinio intereso siekimas būtinai veda prie blogų rezultatų. Tačiau 2006 m. išleistoje knygoje „Etiškasis realizmas“ (Ethical Realism) autoriai Anatolis Lievenas ir Johnas Hulsmanas pažymi, jog racionaliais interesų paskaičiavimais paremta užsienio politika gali būti sėkmingesnė nei neapdairūs nuotykių ieškojimai bei duoti etine prasme labiau pageidautinų rezultatų nei moralizavimu paremta užsienio politika.

Maža to, P. Durnovo buvo neabejotinai teisus dėl vidinių karo pasekmių. Šiais laikais mums nereikia nerimauti dėl revoliucijos, tačiau tai dar nereiškia, kad mūsų dienų karai neturi vidinių pasekmių. Šiuolaikiniai karai griauna mūsų politinę ir socialinę santvarką didindami įsiskolinimus, skatina valstybės kišimąsi į pilietines laisves ir pan. Šios pasėmės dažnai ilgalaikėje perspektyvoje daug svarbesnės visuomenei bendrąja prasme nei žmonių gyvybės, kurias nusineša karas, bei turtai, kurių netenkama kariaujant.

Vertėtų pažymėti, kad P. Durnovo prognozių tikslumas susijęs ir su jo pesimistiškumu. „Esame sudarę aklą sąjungą“, - 1912 m. sakė jis. „Bijau, kad mums visiems kartu su caru nepavyks iš to išbristi“, - baiminosi jis. Vėliau paaiškėjo, kad jo baimės nebuvo nepagrįstos. Negalima pavadinti sutapimu to, kad priešinimasis Pirmojo pasaulinio karo idėjai Rusijoje kilo iš konservatorių, kuriems priklausė ir P. Durnovas, o ne iš liberalų. Kaip ir dabartiniai liberalūs intervencijos šalininkai, tuometiniai liberalai pasižymėjo pasitikėjimu savimi bei giliu įsitikinimu, jog karas išeis tik į gera.

Įsidėmėtinas imperialistinės Rusijos pavyzdys – žemės ūkio ministras Aleksandras Vasiljevičius Krivošeinas, kuris buvo turbūt vienas iškiliausių Rusijos valdžios šalininkų. Jei P. Durnovo abejojo, ar Rusijos žmonės parems savo šalies valdžią prasidėjus karui, A. Krivošeinas tokių baiminimųsi neturėjo. Pastarojo manymu, valdžiai reikia labiau tikėti Rusijos žmonėmis ir jų laiko patikrinta meile tėvynei, kuri yra didesnė nei neplanuotas įsitraukimas į karą. 1914 m. liepos mėn. liberalas A. Krivošeinas labiau nei kas kitas ragino Rusijos Ministrų tarybą mobilizuoti kariuomenę, būtent tokiu būdu Rusija bei likusi Europos dalis buvo įtraukta į pražūtingą karą. 

P. Durnovo monarchinei sistemai reikštas palaikymas, be jokios abejonės, yra pasenęs. Jo kardinaliai priešingos politinės pažiūros, žvelgiant per modernumo prizmę, prisidėjo prie jo kaip nepatrauklaus veikėjo vaizdavimo. Tačiau jo mėginimas imtis racionalių šalies intereso paskaičiavimų, dėmesio skyrimas neigiamoms karo sukeltų padarinių pasekmėms bei atsisakymas pasiduoti pernelyg dideliam pasitikėjimui savo jėgomis, kuris dažnai ir tampa karo priežastimi, rodo P. Durnovo išskirtinumą.

Abejose Atlanto vandenyno pusėse netylant ginčams dėl Pirmojo pasaulinio karo priežasčių, šio karo palikimo bei skirtingų priežasčių teisingumo ir neteisingumo, verta atkreipti dėmesį į P. Durnovo memorandumą tam, kad galėtume ne tik suprasti, koks gi buvo Pirmasis pasaulinis karas, bet taip pat suvokti, kokie gi karai mūsų gali laukti ateityje.

Paulas Robinsonas – Otavos universiteto Aukštosios visuomenės ir tarptautinių mokslų mokyklos profesorius bei daugybės Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorijai skirtų darbų autorius.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA