Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (12)
Skaistė Aleksandravičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr. / Skaistė Aleksandravičiūtė

Stažuotė Briuselyje lietuvei padėjo atverti kelią į Oksfordą

Išdrįsti atsisakyti patogaus gyvenimo ir išsileisti į nuotykį sunkiausia yra pirmą kartą, sako lietuvė Skaistė Aleksandravičiūtė, kurios karjeros kelias veda nuo Lietuvių kalbos instituto per Europos Parlamentą iki doktorantūros studijų prestižiniame Oksfordo universitete.

S. Aleksandravičiūtė studijavo trečiame Vilniaus universiteto lietuvių filologijos bakalauro studijų kurse ir dirbo Lietuvių kalbos institute, kai jai pasitaikė galimybė pažvelgti į Europos Parlamento (EP) virtuvę iš arčiau praėjusią kadenciją, prisijungiant prie europarlamentarės Margaritos Starkevičiūtės komandos. Pradžioje, kaip stažuotojai.

„Į stažuotę buvo pasiūlyta važiuoti ir kolegoms Lietuvių kalbos institute, bet jie išsiuntė mane. Per stažuotę mano pagrindinė užduotis buvo dirbti su europarlamentarės metine veiklos ataskaita. Savaitę praleidau Briuselyje, o paskui iki rudens sugrįžusi į Lietuvą tęsiau darbus”, - pasakojo S. Aleksandravičiūtė.

Rudenį sugrįžusi pristatyti nuveiktus darbus ir susitvarkyti formalumų, mergina sulaukė pasiūlymo likti dirbti europarlamentarės komandoje dar metus laiko iki kadencijos pabaigos.

“Reikėjo apsispręsti per tris dienas. Kai tik priėmiau sprendimą, prie mano akių man nupirko bilietą ir pasakė, po savaitės išvažiuoju”, - prisiminė S. Aleksandravičiūtė.

Interviu MyEP šiuo metu Oksfordo universitete studijuojanti mergina papasakojo apie Briuselyje išmoktas pamokas, ir kaip tai prisidėjo prie tolimesnių jos siekių.

– Skaiste, kas virė Jūsų galvoje tas tris dienas, kai reikėjo apsispręsti keltis metams į Briuselį, ar ne? Apie kokius argumentus už ir prieš galvojote?

Tos trys dienos buvo vienos sunkiausių mano gyvenime. Aš tuo metu jau turėjau darbą, visokios veiklos, buvau pradėjusi ketvirtą kursą. Reikėjo apsispręsti, ar nutraukti studijas, kurias jau buvau bebaigianti.

Kitą vertus, buvo didelė neįkainojamos patirties galimybė. Jau pabuvusi ten savaitę žinojau, kad darbas EP yra sunkus, reikalaujantis daug jėgų, ištvermės ir gebėjimo greitai reaguoti ir priimti sprendimus. Yra gana daug streso.

Taigi prieš priimdama sprendimą tariausi su įvairiais žmonėmis, kuriais pasitikiu, keletu dėstytojų. Iki pat paskutinės akimirkos nebuvau tikra dėl atsakymo, bet paskui pagalvojau, kad ir kaip ten bus, negalima šitos galimybės praleisti.

– Ko išmokote per metus dirbdama europarlamentarės komandoje? Kurias pamokas labiausiai vertinate?

Labai daug gavau galėdama dirbti tarptautinėje aplinkoje. Tai buvo ir sunku, ir lengva, nes žmonės EP yra labai paslaugūs, kadangi visi supranta, kad sėdi tame pačiame dideliame laive.

Kaip visiškai naujas žmogus EP, aš taip pat išmokau asmeninę pamoką, kad labai svarbu į naują vietą, ypač į didelę tarptautinę organizaciją, važiuoti be jokių priešlaikinių įsitikinimų, išankstinių nuostatų. O tiesiog atvažiuoti pasirengus priimti viską, ką ši patirtis tau duoda, pradžioje perprasti gerai taisykles, įsiklausyti, stebėti aplinką. Paskui jau atrandi ir kelius, kur galima kažką padaryti greičiau, su kažkuo susitarti.

Kadangi darbas reikalauja daug gebėjimo išlikti ramiam stresinėje aplinkoje, greitos reakcijos, tai šiuos įgūdžius irgi labai išlavinau. Man tai labai praverčia iki šiol.

– Tokioje aplinkoje visas tavo gyvenimas gali suktis aplink institucijas, jei bendrauji tik su kolegomis, lankaisi eurokratų mėgiamuose vakarėliuose. Ar jautėte poreikį integruotis į belgišką, Briuselio gyvenimą, ar daugiau laikėtės europinių institucijų aplinkos?

Tikrai, yra du atskiri Briuseliai, vienas Briuselis yra institucijų rajone, kitas - tas, kurį matai vaikščiodamas miesto centro gatvėmis. Kai ateini į pagrindinę miesto aikštę, pamatai koks tai yra kultūrų mišinys. Visai kitaip nei institucijų kvartaluose.

Kai atvažiavau, natūralu, kad su pirmaisiais žmonėmis susipažinau darbe, bet paskui sau kėliau asmeninį tikslą pažinti ir Briuselio kultūrą. Negaliu sakyti kad belgišką, nes pačių belgų Briuselyje reta. Girdėjau labai dažnai tokių nuomonių, kad jiems Briuselis atrodo per daug tarptautiškas.

Bet aš stengiausi bendrauti su ne Europos institucijų žmonėmis, galiausiai, sutikau vieną lietuvį vokalistą, kuris ten turi savo chorą, aš prisijungiau prie jo veiklos. Dalyvavau vietos bendruomenės susitikimuose ir bandžiau suprasti, ką reiškia būti Briuselio gyventoja.

– Į Oksfordą išvykote tiesiai iš Briuselio? Ar su tuo yra susijusi darbo EP patirtis?

Ne, praėjo du metai po to, kai dirbau EP, iki išvykimo į Oksfordą. Pasibaigus kontraktui EP, aš nelabai norėjau išvažiuoti, netgi buvo galimybių pasilikti, bet trukdė tai, kad aš dar neturėjau diplomo. Todėl grįžau į Lietuvą baigti lietuvių filologijos bakalauro studijų.

Po studijų, kaip ir daugelis jaunų žmonių, kėliau sau klausimą, ką daryti toliau, studijuoti ar dirbti. Pagalvojau, kad norėčiau arba dirbti labai gerai veikiančioje organizacijoje, arba studijuoti labai gerame universitete, kad galėčiau išmokti, kaip dalykai gali veikti gerai, ir mokytis iš geriausių pavyzdžių.

Briuselis prie to prisidėjo ta prasme, kad po darbo EP aš įgijau daug pasitikėjimo savimi ir suvokimo, kad reikia kurti progas gyvenime ir jas išnaudoti. Taigi po bakalauro studijų skyriau metus stojimui į Oksfordą ir dar keletą universitetų.

– Ką reiškia lietuvei bandyti įsigauti į vieną prestižiškiausių pasaulio universitetų? Papasakokite, kaip tai atrodo praktiškai?

Lietuvių Oksforde nėra taip jau mažai. Šiemet mūsų Oksforde yra 33, Kembridže lietuvių bendruomenė yra dar stipresnė, ten - kiek daugiau nei 70 lietuvių. Dabar jau man nebeatrodo taip unikalu.

Aš nežiūrėjau į šį tikslą per prizmę, kad lietuviui sunku pakliūti į šį universitetą. Aš stengiausi labai gerai išsistudijuoti reikalavimus, suprasti, kur yra mano stipriosios pusės ir parengti visą dokumentaciją.

Stojant, universitetas prašo dviejų rašto darbų pavyzdžių, trijų rekomendacijų, motyvacinio laiško. Tai yra standartinė procedūra, telieka susitelkti rezultatui. Man padėjo tarptautinė patirtis ir darbo patirtis Lietuvių kalbos institute, kuri yra susijusi su specialybe.

– Ką studijuojate Oksfordo universitete?

Pernai baigiau bendrosios kalbotyros ir lyginamosios filologijos magistrą, o šiemet jau praėjo pirmieji mano doktorantūros metai toje pačioje programoje. Aš specializuojuosi sociolingvistikoje.

Sociolingvistika, kaip mokslas tyrinėja kalbą ir visuomenę, kalbą ir tapatybę, mes žiūrime į kalbą ne kaip į uždarą sistemą, bet tiriame jos vartoseną. Mane ypač domina sociolingvistikos kryptis, kurioje į kalbą ir kalbėjimą žiūrima kaip į socialinį elgesį.

Dabar mano tikslas yra gerai baigti doktorantūros studijas. Paskui pirmenybę teikčiau akademiniam darbui, bet aš visada stengiuosi išnaudoti galimybes, kurios atsiranda, taigi turiu ir kitų minčių.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja, ar rinktis tarptautinę karjerą? Ar išdrįsti palikti patogią aplinką Lietuvoje?

Vienareikšmiškai - išdrįsti. Drąsos priimti iššūkį ir leistis į nuotykį, kur yra truputėlis nežinomybės, bet, man atrodo, kad paskui visa tai atsiperka patirtimi. Kai vieną kartą sugebi išsiplėšti iš patogaus gyvenimo, manau, susiformuoja įgūdis, lengviau reaguoti į iššūkius, lengviau kelti norus ir siekti savo svajonių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA