Schulzas - ilgametis Europos Parlamento narys, savo karjerą čia pradėjęs 1994 metais. Tai didelis privalumas, kurio prireiks derantis dėl daugumos sudarymo EP, jei tik šis politikas būtų šalių vadovų nominuotas tapti Komisijos prezidentu. Vadovų Tarybos sprendimas turi būti patvirtintas parlamento, o kadangi šiuo metu atrodo, kad socialdemokratams siekiant daugumos būtinai reiks bent dalies konservatorių palaikymo, EP senbuvis Schulzas turi puikių šansų sėkmingai sulipdyti daugiau nei pusę europarlamentarų net tokiomis nelengvomis sąlygomis.
Tačiau svarbesnis klausimas yra, kodėl jis tiek metų praleido Briuselyje? Vokietijoje, ne taip, kaip Lietuvoje, prestižinė politiko karjera veda į Berlyną, į parlamentą Bundestagą, o po to galbūt ir į ministro kėdę. Išrinkti į parlamentą, Vokietijos EP nariai palieka Briuselį ir keliauja į sostinę. Nei vienas Bundestago narys nekandidatuoja į Europos Parlamentą, o ką jau kalbėti apie ministrus – vien menkiausia užuomina apie tai tikrai kainuotų postą.
Tai, kad Schulzas niekada Bundestago, kaip ir jokių kitų, durų nepasiekė, yra jo didžiausias trūkumas. Daug metų užmirštas Vokietijoje, buvęs mažo 37 tūkst. gyventojų miestelio, Würseleno, meras ne visiems ES šalių vadovams kelia pasitikėjimą. Nors oficialių kriterijų kandidatams nėra, už uždarų durų kalbama, kad Vadovų Taryba mieliau nominuotų politiką, turintį šalies valdymo patirties.
Puikus kalbėtojas Schulzas europiniuose debatuose su kitais kandidatais iki šiol pasirodė gerai. Ar bent jau tikrai geriau nei jo varžovas konservatorius, buvęs Liuksemburgo premjeras, Jean‘as Claude Junckeris. Bet pasiklausius Schulzo audringų kalbų EP, tampa aišku, kad ugnelės trūko. Ir ne dėl to, kad šiam politikui atšipo liežuvis.
Kita didelė dėmė ant Schulzo munduro yra jo, ne visiems šalių vadovams patinkančios, į federalizmą linkusios pažiūros. Būdamas EP nariu, Schulzas galėjo garsiai reikalauti daugiau Europos ir daugiau Europinių sprendimų, tačiau atsidūręs prieš kameras, akylai stebimas visų S&D alijanso narių ir ES šalių lyderių, šia tema jis tapo daug tylesnis. Nenorėdamas atgrasinti nei vieno balso, Schulzas daugeliu klausimų ieško švelnesnių formuluočių ir net randa labai daug panašumų su Junckeriu – savo rimčiausiu varžovu.
Aišku, krizės ir nedarbo supurtytoje Europoje, Schulzas turi rimtų argumentų. Bekompromisinė kova su jaunimo nedarbu būtų jo svarbiausias prioritetas tapus Komisijos prezidentu. Bankai ir bankininkai, kurie tapo bendru neapykantos simboliu ES, bus pažaboti, jų algos apkarpytos, o palūkanos ir kreditai smulkiajam verslui turės augti kartu su surenkamais mokesčiais, kurių didelės bendrovės nebegalės nusukti finansų rojuose. Europos socialinę dimensiją Schulzas ketina sustiprinti įvairiomis Komisijos iniciatyvomis.
Kadangi nėra aišku, kaip konkrečiai būsimasis Komisijos prezidentas šiuos pažadus ketina įvykdyti, turint omenyje, kad teks dirbti su įvairiausių pažiūrų komisarais, kartais Schulzo pasisakymuose pasigirsta populistinių gaidelių. Ir nors socialdemokratai turi patogią opozicinės partijos padėtį, iš kurios galima puikiai kritikuoti dešiniuosius politikus, taupymo rėžimais nualinusius Europą, kol kas šiek tiek daugiau vietų prognozuojama europinei konservatorių šeimai.
Aišku tik tai, kad kelios vietos Europos Parlamente svarstykles gali nusverti Schulzo ar Junckerio naudai. Ar europiniai kandidatų debatai gali prie to prisidėti, žinosime tik vėliau, bet kol kas akivaizdu, kad gegužės 15 d. verta pasistengti abiem varžovams.