Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Skelbiami EP rašinių konkurso nugalėtojai

Skelbiami EP rašinių konkurso nugalėtojai

Sausio mėn. EP Informacijos biuras Lietuvoje ir portalas DELFI.lt surengė jaunųjų žurnalistų rašinio konkursą apie EP veiklą. Jame galėjo dalyvauti žurnalistikos ar komunikacijos studentai ir pradedantieji žurnalistai. Konkursu siekiama paskatinti jaunuosius žurnalistus aktyviau domėtis EP veikla ir sprendimais, darančiais įtaką kasdieniam europiečių gyvenimui.

Trečiąkart rengiamo konkurso dalyviai galėjo laisvai pasirinkti rašinio temą. Buvo nurodytos tik rašinių formos: informacinė žinutė ar reportažas, pranešimas spaudai, interviu. Darbai turėtų skatinti geresnį EP veiklos, ES institucijų ir politikos sričių suvokimą, atskleisti pateikiamos informacijos sąsajas su Lietuvos aktualijomis, objektyviai pateikti faktus ar įvykius, pristatyti auditorijai naujų žinių, faktų ir duomenų. Žinoma, buvo vertinami darbų kalba ir stilius.

Vertinimo komisijos sprendimu, antrąją vietą laimėjo Tomo Taškausko rašinys „ES piliečių iniciatyva — tiesioginė demokratija grįžta?“ apie piliečių teisę siūlyti ES teisės aktų projektus. Trečioji vieta atiteko Sauliui Vasiliauskui, parengusiam interviu su europarlamentare Radvile Morkūnaite-Mikulėniene apie Lietuvos ir Europos kultūros paveldo puoselėjimą. Jiems atitinkamai bus įteiktos 700 ir 600 litų premijos.

Tuo tarpu pirmosios vietos komisija nutarė neskirti. Jos laimėtojui numatytą 900 litų premiją nuspręsta įteikti trims ketvirtąją vietą pasidalinusiems rašinių autoriams: Anželikai Liauškaitei („Lietuva Baltijos jūros strategijos kontekste — ar pasinaudosime dar viena galimybe?“), Rimai Noreikaitei („ES aktyviau kovos su prekyba žmonėmis“) ir Daliai Rauktytei („Europarlamentarai iš Lietuvos reiškia susirūpinimą dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje“). Savo ruožtu pirmajai vietai skirtas kvietimas apsilankyti EP Briuselyje atiteko antrosios vietos laimėtojui T. Taškauskui.

Visi konkurso dalyviai bus apdovanoti EP Informacijos biuro Lietuvoje atminimo dovanomis. Žemiau pateikiame antrosios ir trečiosios vietų laimėtojų rašinius.

Tomas Taškauskas

ES piliečių iniciatyva — tiesioginė demokratija grįžta?

2009 m. rinkimuose į Europos Parlamentą dalyvavo 43 proc. 27 ES šalių rinkėjų. Lietuvoje pasyvumas buvo vienas iš didžiausių — balsuoti teatėjo 20,98 proc. lietuvių. Šiek tiek alyvos į vangiai rusenantį ES piliečių aktyvumo laužą gali šliukštelėti vadinamasis piliečių iniciatyvos projektas. Paprašėme europarlamentaro Leonido Donskio biuro atstovų pakomentuoti esamą situaciją.

Paskutinėje 2010-ųjų metų plenarinėje sesijoje Europos Parlamentas žengė reikšmingą žingsnį vadinamosios piliečių iniciatyvos įgyvendinimo link. Lisabonos sutartis suteikė teisę milijonui piliečių iš reikšmingo ES šalių skaičiaus kreiptis į Europos Komisiją prašant parengti tam tikro ES teisės akto projektą. Gruodžio 15-ąją EP patvirtino reglamentą, kuris sukonkretins šios teisės įgyvendinimo reikalavimus ir numatys procedūrą.

Liberalų ir demokratų aljanso „Už Europą“ frakcija (ALDE), kurios narys yra Leonidas Donskis, itin daug prisidėjo rengiant šį reglamentą, kuris numato, kad prašymą turės pasirašyti milijonas ES piliečių iš bent septynių ES šalių narių, o mažiausias parašų skaičius kiekvienoje iš šių šalių turės būti lygus joje renkamų europarlamentarų skaičiui, padaugintam iš 750. Pavyzdžiui, Lietuvoje, jei ji bus tarp septynių inicijuojančių šalių, reikės surinkti mažiausiai 9000 parašų. Parašai turės būti surinkti per metus, juos rinkti bus galima tiek internetu, tiek popieriuje. Reikia pastebėti, kad Europos Parlamento pastangų dėka pavyko gerokai supaprastinti piliečių iniciatyvos biurokratines procedūras, teigė L. Donskio biuro atstovai.

Anot jų, pasiektą susitarimą reikia vertinti kaip reikšmingą proveržį, suteikiantį Europos Sąjungos piliečiams galimybę realiai inicijuoti ES teisės aktą ten, kur jie mato jį esant reikalingą. Kaip sako Leonido Donskio kolegė ALDE frakcijoje, EP vicepirmininkė Diana Wallis, „nedaugelis Europos šalių suteikią tokią galimybę savo piliečiams, tad džiugu, jog ES ir ypač Europos Parlamentas yra lyderiai kuriant pirmąjį transnacionalinės tiesioginės demokratijos įrankį“.

Nors reglamentas įsigalios tik po metų, jau dabar ES pareigūnams yra įteikta peticija su daugiau nei milijonu parašų, kuria reikalaujama nepritarti planams leisti auginti genetiškai modifikuotus pasėlius. Daugiau nei milijonas parašų yra surinkta ir po peticija, pritariančia siūlymui atsisakyti Strasbūro, kaip vienos iš Europos Parlamento darbo vietų. Tad realu tikėtis, kad procedūrai pradėjus realiai veikti, pilietinių iniciatyvių tik daugės. Kuo piliečiams suteikiama daugiau įrankių, kuriais jie gali paveikti vykdomą politiką, priimamus sprendimus, tuo geresnės sąlygos sudaromos pilietiniam aktyvumui skleistis. Piliečių iniciatyvos įgyvendinimo procedūra yra būtent vienas iš tokių įrankių. Belieka tikėtis, kad ES piliečiai bus tinkamai informuoti apie šią jiems suteiktą galimybę, naudojimasis ja nebus pernelyg biurokratiškai sudėtingas ir padės Europos Sąjungą padaryti demokratiškesnę, sakė L. Donskio biuro atstovai.

O ar Lietuvoje atsiras pakankamai sąmoningų ir su kitų Europos šalių piliečiais santykius palaikančių asmenų, gebančių iškelti lietuviams reikšmingą teisės akto projektą? Ar šis tiesioginės demokratijos įrankis pasitarnaus ugdant europietiškąjį pilietiškumą Lietuvoje? Klausimai lieka atviri.

Saulius Vasiliauskas

Kultūros paveldą puoselėjant

„Esu už Lietuvą, žinančią ir gerbiančią savo istoriją, puoselėjančią savo kalbą, kultūrą bei tradicijas. Savo istorinę patirtį turime perduoti Europai, nes tik pažindami vieni kitus ir pasitikėdami vieni kitais, atstatę istorinį teisingumą bendrai galėsime kurti ateitį.“ — šie žodžiai spindi Europos Parlamento narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės asmeniniame tinklalapyje, siekių apybraižoje. Būtent apie kultūrą ir jos sklaidą norėtųsi pasikalbėti svariais, tikslingais, rūpimais žodžiais.

Gerbiama Radvile, sakyčiau, kultūrą galima skirstyti į dvi dalis: pirmoji kyla iš mūsų protėvių, slypi istorijos vingiuose, antrąją kuriame šiandien — idėjomis, renginiais, knygomis, bendravimo būdais... Kaip jūs suvokiate ir vertinate kultūros sklaidos visuomenėje procesą?

Jūs pats išskyrėte dvi dalis ir, ko gero, labai sunku būtų pasakyti, ar užtenka vienos iš jų, kad žmogus gyventų pilnavertį kultūrinį gyvenimą, ar būtina jų abiejų sąveika. Mano manymu – antrasis variantas. Visuomenėje gaji pozicija, kad globalaus pasaulio akivaizdoje turime būti pasaulio piliečiais, neprisirišti prie kažkokių prigimtinių dalykų ar duotybių. Bet būtų labai sunku pasakyti, kuris kultūringesnis ir labiau vertas europiečio vardo – lietuvis ar graikas. Tiesiog manau, kad kiekvieno piliečio pareiga neužsimerkti prieš savo istoriją, prieš tai, kas neišvengiamai daro įtaką žmogui, tautai ir valstybei.

Ypatingai svarbu, kad būtų tos kultūros vartotojų, t.y. poreikis jai. Šiandien Lietuvoje yra nevienareikšmė situacija. Galinga masinio informavimo priemonių jėga tarsi nesukuria galimybės pasirinkti – gandų laidos, stiliaus žurnalai orientuoti ne į žmogaus asmeninį tobulėjimą, savęs pažinimą, bet į žvalgymąsi po kitų žmonių gyvenimus. Tačiau, kita vertus, negalime sakyti, kad pasirinkimo nėra. Renginių, kultūros spausdinto žodžio apstu! Tik vėlgi klausimas – ar tas žodis skaitomas. Į šį klausimą taikliai atsakyti — užduotis ne tik kiekvienam iš mūsų, bet ir kultūros bei švietimo sistema, neformaliu ugdymu besirūpinantiems politikams bei specialistams, o ypač nevyriausybiniam sektoriui.

Gruodžio mėn. plenarinėje sesijoje buvo pritarta Europos paveldo ženklo iniciatyvai. Jos tikslas — viešinti Europos integracijai, vertybėms, istorijai svarbias paveldo vietas. Kam kilo ši idėja, kokie jos skirtumai nuo kitų kultūros paveldo reiškinių?

- Europos Parlamentas balsavo už Europos Komisijos pasiūlymą, grindžiamą 2006 m. pradėtu tarpvyriausybiniu projektu, kuriame dalyvavo 17 valstybių narių. Nuspręsta, kad iniciatyvą vykdant Europos Sąjungos lygmeniu, Europos paveldo ženklas taptų patikimesnis, populiaresnis, prestižiškesnis.

Europos paveldo ženklo teikimo iniciatyva skiriasi nuo kitų kultūros paveldo iniciatyvų, kaip antai UNESCO pasaulio paveldo sąrašas ir Europos Tarybos projektai „Europos kultūros keliai“. Šis ženklas suteikiamas tik itin svarbų vaidmenį Europos Sąjungos istorijoje atlikusioms vietoms, kurios atrenkamos pagal savo simbolinę reikšmę Europai, o ne pagal grožį ar architektūros kokybę. O svarbiausia, pabrėžiamas visuomenės (ypač jaunimo) švietimo aspektas.

Mūsų šalis, išgyvenusi vargą, priespaudą, karus, sugebėjo išlaikyti svarbiausius dalykus: kalbą, patriotiškai nusiteikusius žmones (ką įrodė sausio 13-osios įvykiai), neįkainojamus istorijos archyvus. Kaip manote, kokioms Lietuvoje esančioms istoriškai svarbioms vietoms reiktų skirti didžiausia dėmesį?

Itin svarbu pabrėžti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio indėlį į mūsų valstybės ryžtingą kelią laisvės link. Rezistencinis judėjimas atvedė mus iki Sąjūdžio, Baltijos kelio, nepriklausomybės atstatymo, o tai yra ne vien Lietuvos pergalė, bet ir indėlis į rytų Europos grįžimą į laisvų Europos tautų šeimą. Labai svarbi data – 1991 m. Sausio 13-oji, kuomet tūkstančiai beginklių žmonių atsilaikė prieš prosovietinių jėgų bandymus grąžinti mus ten, kur buvome 50 metų. Tai buvo didelis ir be galo svarbus įvykis, nes tautos apsisprendimas ir tvirtas valios parodymas lėmė mūsų atsilaikymą prieš bandymus supriešinti žmones, atimti laisvę.

Kultūra neišnyks, kol egzistuos aktyviai kurianti valstybė. Europos paveldo ženklo iniciatyvoje pabrėžiamas visuomenės (ypač jaunimo) švietimo aspektas. Ar šių dienų jaunuomenei, apsuptai masine naujų technologijų integracija, įvairiomis įtaigomis ir dorų vertybių formavimosi trikdžiais, atsiras poreikis labiau domėtis kultūra, įvedus šį ženklą?

Turbūt būtų sunku tikėtis absoliučios sėkmės, tačiau manau, kad vien pamačius tokį ženklą (graikiška P raidė), bus atkreiptas dėmesys. Išties viskas priklauso nuo švietimo sistemos, organizuojamo užklasinio ugdymo (ekskursijos ir pan.), nuo pačios informacijos apie iniciatyvą ir objektus sklaidos. Kadangi kalbame apie Europinę dimensiją – svarbu paminėti ir lavinti jaunimo tarptautinį bendradarbiavimą, skatinti nevyriausybinį sektorių plėtoti visuomenines šios srities iniciatyvas.

Pabaigsiu tuo, kas ir yra mūsų pradžia, mūsų svarbiausi ugdytojai — tėvai. Kokių priemonių reiktų imtis jiems, kad žodis „kultūra“ nepatektų į retai vartojamų žodžių žodyno puslapius?

Manau, paprasčiausiai suvokti atsakomybę už savo vaikus ir jų ateitį. Investuoti ne vien į žaislus, bet ir į tai, kas leistų jų vaikui sukaupti didelį žinių bagažą, pažinti savo ir kitų tautų kultūras.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA