Paprastai sakant, Izraelis, eksportuodamas prekes į ES, privalės etiketėse nurodyti, iš kur tiksliai šios prekės atkeliauja: iš paties Izraelio ar 1967 metais Šešių dienų karo metu okupuotų teritorijų. Be to, ES teigia nebefinansuosianti projektų Izraelio okupuotose teritorijose – Vakarų Krante, Gazos ruože, Golano aukštumose. Spauda šiuos naujus planus ir sprendimus lygina diplomatiniam žemės drebėjimui. Bet ar labai stipriai drebės ši žemė iš tikrųjų?
Iki šiol Izraelio ir ES santykių prastais pavadinti tikrai nebuvo negalima. Viduržemio jūros šalių sąjungai(angl. EUROMED) priklausantis Izraelis į ES eksportuoja daugiau nei trisdešimt procentų savo produktų, Izraelio jaunimas dalyvauja tarptautiniuose mainuose ES šalyse, ES nesigriebia jokių griežtesnių ekonominių priemonių, kaip kad prekių iš Izraelio boikoto.
Tad, kodėl gi ES nepatinka naujakurių gyvenvietės – dar vadinamos nausėdijomis – Palestinos teritorijose?
Vienas dalykas šioje padėtyje yra labai paprastas. Tai – šių gyvenviečių statusas. Ketvirtoji Ženevos konvencija draudžia valstybei-okupantei perkelti savo gyventojus į okupuotas teritorijas, tad, anot tarptautinės teisės, visos Palestinos teritorijose naujakurių statomos konstrukcijos yra nelegalios. Gyvenvietės, kurias ne vieną sykį pati esu klaidingai palaikiusi naujais miestais, čia kyla už ganėtinai didele kainą.
Ta kaina yra ne tik siekiant „atlaisvinti žemės“ žydų naujakuriams dažni palestiniečių namų griovimai, kurie tik didina palestiniečių pabėgėlių skaičių net ne oficialaus karo metu. Didelė kainos dalis yra tokių fizinių išteklių kaip vandens ribojimas palestiniečiams. Atsidurta tokioje padėtyje, kad vandens (kurį palestiniečiai, beje, turi pirkti iš Izraelio) vienam palestiniečiui vidutiniškai tenka gerokai mažiau nei Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojami šimtas litrų per dieną, o naujakurių gyvenvietėse rengiami baseinai.
Kaip mėgstu sakyti, yra dalykų, kurie negali būti paliekami tik nuomonės statusui. Pavyzdžiui, Žmogaus teisės, antidiskriminaciniai įstatymai ar judėjimo laisvė. Kas vienam skamba kaip abstraktus teorinių išteklių šaltinis, kitam, deja, yra gūdi realybė. Neteigiu, jog tai, ką kiti gali vadinti mano nuomone, yra svariau dėl to, kad šiame krašte teko lankytis ir gyventi. Tiesiog tai, ką pačiai teko išvysti, yra sukomponuota su įvairiausiais Jungtinių Tautų (JT) organizacijų bei kitokių Žmogaus teisių institucijų pranešimais bei ataskaitomis (žinoma, radikalesnių pažiūrų žmonėms dažnai ir JT pranešimai atrodo lyg konspiracijos teorijos).
Pavyzdžiui, keliais gali naudotis tik naujakuriai (ir užsieniečiai; svarbu, kad ne palestiniečiai), patikros punktuose turbūt nestabdys, jei priklausai tam tikram fenotipui („Palauk, ar neturėjo tikrinti dokumentų?“ „Ne, nes atrodom, kaip naujakuriai. Tai yra, baltos rasės“). Nėra taip sunku suprasti, kodėl Izraelio vyriausybės vykdomą politiką ne vienas akademikas yra prilyginęs Pietų Afrikos Respublikoje ilgai gyvavusiam apartheido režimui.
Tad nenuostabu jog, oficialiai, Europos Sąjunga nepripažįsta okupuotų teritorijų kaip Izraelio dalies. Kodėl tik dabar įsigalios tokie ES sprendimai – geras klausimas, kurį turbūt ne vienas besidomintis konfliktu yra sau uždavęs. Na, o ką gali reikšti tokie pokyčiai pačiam Izraeliui?
Turbūt vienas labiausiai tikėtinų scenarijų yra pats paprasčiausias. Tai yra, nausėdijose produktus gaminančioms įmonėms – kaip kad garsiosios Negyvosios jūros druskos kosmetika garsėjančiai kompanijai „Ahava“ – perkelti dalį savo gamybos tinklo į patį Izraelį, kad galėtų etiketėse teigti, jog prekė pagaminta šalies viduje. Kaip kruopščiai ES tikrins Izraelio etikečių informaciją, aišku, priklausys nuo galutinės ES sprendimo versijos.
Mažiau tikėtinas scenarijus yra okupuotose teritorijose veikiančių įmonių perkėlimas į Izraelį, kuris, reikia paminėti, yra tikriausiai visais atžvilgiais brangesnė teritorija nei Palestina.
Galiausiai, beveik visiškai neįmanomas variantas būtų matyti ES įsitraukiant į tarptautinę Izraelio prekių boikoto ir investicijų kampaniją, skatinant verslą pasitraukti iš šalies tol, kol ji neišardys savo okupacijos mechanizmų Palestinoje.
Paties Izraelio premjero Benjamino Netanyahu atstovas spaudai, Markas Regevas, pareiškė, jog tokia nauja politika nepadės taikos procesui regione, ir kad neteisinga tokią politiką taikyti tik Izraeliui ir ne jokiai kitai valstybei. Būtų įdomu būtų paklausti paties Regevo, kokia kita valstybė, su kuria Europos Sąjunga užmezgusi tokius gerus ekonominius santykius, turi nelegaliai okupuotų teritorijų.
Parengė Justina Poškevičiūtė