Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (44)
Didžioji Britanija

Šalis, kur žmonės skirstomi į mandagius ir ne

Sėkmingai pritapti Jungtinės Karalystės visuomenėje reikia bent dviejų savybių: šmaikštumo ir mandagumo. Pagalvojus geriau, šmaikštus gali gal ir nebūti, bet mandagus būti privalai.

Šmaikštumas britų salose itin vertingas. Toks vertingas, kad ne apie vieną Anapilin išsikrausčiusį pilietį nekrologe specialiame laikraščio puslapyje rašoma: „Buvo atsidavęs vyras, mylintis tėvas, bet kaip mokėjo visus prajuokinti“. Tačiau jei neturite įgimto liežuvio aštrumo ar kultūriniai skirtumai ir kalbos barjeras pažabojo šmaikštavimo galimybes, tai dar ne taip ir blogai. Greičiausiai liksite tik vidutiniškai populiarus tarp britų draugų. Bet štai jei nesilaikysite kelių kertinių mandagumo taisyklių, bus kur kas blogiau.

Britai skristo žmones ne tiek į „gerus“ ir „blogus“, ar turtingus ir neturtingus, kiek į mandagius ir ne. Mandagieji verti visko: paaukštinimo pareigose, pagarbos, socialinės paramos iš valstybės iždo. Nemandagieji gi visuomenės akyse yra, na, paprastai tariant, „blogi“ žmonės. Britanija, ko gero, yra vienintelė šalis pasaulyje, kur žmonės stovi eilėje laukdami autobuso ir patys atsiprašo, jei jūs užlipate jiems ant kojos. Tačiau vargas jums, jei sulaužysite kelias pagrindines mandagumo taisykles.

Eilė. Niekas negali užlysti be eilės ir likti nepasmerktas. Nebent laukiatės ar esate itin senas/sena. Bet ir tada privalumas gal tik toks, kad priekaištai nebus išreikšti balsu. Visi kiti gaus nedviprasmišką atkirtį tuojau pat iš bet kurio šiaip jau konfliktinių situacijų vengiančio brito. Britai taip atsakingai stovi eilėse: eilute, bet ne per arti vienas kito, tad kitų tautybių atstovai (pvz., prancūzai, italai), neretai eilės nė nepastebi, ir atsistoja priešais. Britai tokiu atveju linguoja vieni kitiems galvomis apie užsieniečių įžūlumą. Net ir aludėje, kur akivaizdžios eilės lyg ir nėra, alus pilstomas griežtai pagal priėjimo prie baro tvarką. Geri barmenai prisimena, ne tokie geri – paklausia, kuris „sekantis“. Mano kolegė svečiuodamasi Graikijoje „metė“ stovėti eilėje prie bandelių, kai be eilės buvo aptarnauti keli iš kitos pusės priėję klientai. Teorijų, kodėl eilės tokios svarbios, daug. Man įtikinamiausia atrodo ta, kad Eilė yra kito itin britiško principo, „teisingumo“ (fairness – angl.) įsikūnijimas. Gal gyvenimas ir neteisingas, bet laužyti teisingumą tiesiog akyse neleis joks britas.

Atsiprašau/prašau niekada nebus perdaug. Integracijos pradžioje maištavau, kad mes, lietuviai, savo „atsiprašau“ naudojame teisingiau: tada, kai tikrai dėl ko nors gailimės. Greitai pasidaviau ir net nesusimąstydama vartoju žodį kas antrame sakinyje. Ne dėl to, kad dėl ko nors gailėčiausi. O dėl to, kad taip patogiau ir išvengiama nesusipratimų. Kaip pasakojo vienas ligoninėje dirbantis tautietis: kol nepasakai „atsiprašau“, niekas nekreipia dėmesio. O dėmesį atkreipti dirbant anesteziologu jam gyvybiškai svarbu. Be to, „atsiprašau“ nebuvimas ten, kur jis turėtų būti, įgudusiai ausiai jau skamba kaip nemandagumas. O tai jau tikrai negerai.

Gal reikėtų... Netiesioginė kritika – dar vienos mandagumo žabangos. Net ir į kampą įspaustas britas tiesiai nepasakys, kad, tarkim, jūsų darbas – šlamštas. „Geras bandymas“, „gal reikėtų papildyti...“, „gal norėtum peržiūrėti...“, „ne tai, kad būtų blogai, bet...“ Nesumaišykite su lengva kritika. Tai rimta, nors ir netiesioginė kritika.

Tikras ar tariamas nemandagumas pakenks viskam: ir paaukštinimo darbe perspektyvoms, ir profesinių kontaktų rato plėtrai. Niekas nenori turėti reikalų su nemandagiaisiais. Pamenate, žmonės čia, salose, būna ne geri ir blogi, o mandagūs ir ne. Tokia nuostata pasireiškia įvairiausiais būdais. Štai princas Charlesas, atidarydamas naujų namų kvartalą neturtingame rajone, ir girdamas kaimynystę sakė: „O kokie čia visi mandagūs.“ Nemandagūs turtingieji laikomi „negerais“ žmonėmis. Vaikai, kurie nepakankamai atsiprašinėja, laikomi „blogai išauklėtais“, o jei jie kiek vyresni, tai ir „blogo charakterio“. Kai 8 mėn. princas George‘as per savo pirmąjį viešą pasirodymą atėmė žaislą iš kito vaiko, apie tai parašė laikraščiai.

Ko gero vienintelė situacija, kai „leidžiama“ būti nemandagiam, yra juokaujant. Kai kurie juokai skaitlingose humoro laidose lietuviškai ausiai atrodo itin storžieviški. Tačiau ne britams. Tai lyg visuotinė, savaitinė nemandagumo šventė, kuri negali būti pasmerkta, nes yra juokinga. Juk tinkamai šmaikštauti pavyksta ne visiems, kitiems tenka nuolat išlikti mandagiais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA