„Rugsėjo 22 d. Sankt Peterburge įvykusio Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimo išvakarėse, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pripažino, kad Europos Sąjungos (ES) ir Ukrainos Asociacijos sutarties pasirašymas per artėjantį Vilniaus viršūnių susitikimą neišvengiamas. V. Putino teigimu, po Asociacijos ir Laisvos prekybos sutarčių su ES pasirašymo, Rusija nenustos būti Ukrainos kaimyne ir, nors šių dviejų valstybių santykiai pasikeis, jie nenutrūks. Be to, V. Putinas atkakliai tvirtino, kad nuo Asociacijos sutarties pasirašymo iki pilnavertiškos narystės ES dar ilgas kelias, o ši sutartis – tai paprasčiausiai partneriškų santykių pagilinimas. V. Putino išvada buvo be galo paprasta: „Ukraina bet kuriuo atveju nepabėgs nuo Rusijos“.

Kaip rašo „EurActiv“, šie komentarai atskleidė, kad Kremlius psichologiškai ruošiasi, kaip tikėtina, teigiamam Rytų partnerystės viršūnių susitikimo, įvyksiančio lapkričio 28 -29 d. Vilniuje, rezultatui ES ir Ukrainai, Moldovai ir Gruzijai. Be jokios abejonės, tai nereiškia, kad Kremlius priima Kijevo europietiškąjį pasirinkimą, vedanti prie neišvengiamo santykių tarp Rusijos ir Ukrainos restruktūrizavimo. Priešingai, Rusija mėgins kliudyti bendram supratimui tarp ES ir Ukrainos iš paskutiniųjų, aktyvuodama savo didelį priemonių ir metodų arsenalą.

Šį vertinimą patvirtina ir energingai Rusijos žiniasklaidoje cirkuliuojantys pranešimai apie artėjantį į pensiją išėjusio Kremliaus „pilkojo kardinolo“ Vladislavo Surkovo paskyrimą į Rusijos prezidento patarėjo, atsakingo už vadovavimą santykiams su Ukraina, postą. Dauguma ekspertų mano, kad V. Surkovas buvo paskirtas mūšiui, kuris jau pralaimėtas, tačiau taip manantys analitikai klysta. Pagrindinė V. Surkovo užduotis – ne kliudymas Asociacijos sutarties pasirašymui, o ilgai trunkantis santykių tarp Kijevo ir Briuselio sabotažas iš karto po to, kai įvyks Vilniaus viršūnių susitikimas. Visiškai aišku, kad Maskva jau padarė savo statymus dėl Ukrainos prezidentinės kampanijos, kurios rezultatai paaiškės 2015 m.

Šį kartą V. Putinas ketina ir vėl perimti Ukrainą, pasitelkęs sau visiškai lojalų prezidentą, remiamą prorusiško politinio elito. Toks tikslas Ukrainoje yra pasiekimas per visišką pirmojo šalies politiko – prezidento – ir jo administracijos kontrolę. Labiausiai tikėtina, kad daugiau ar mažiau įtakingos prorusiškos Ukrainos organizacijos neužilgo taps daug aktyvesnės dėl gautos finansinės ir žmogiškosios paramos, tarp kurių partiją „Tėvynė“, kuriai vadovauja mandato netekęs Rados narys Igoris Markovas, Ukrainos Komunistų partija, pilietinis judėjimas „Ukrainos pasirinkimas“, vadovaujamas Viktoro Medvedčiuko bei Maskvos patriarchatui priklausančios Ukrainos ortodoksų bažnyčios politine propaganda. Visiškai kitas klausimas, kiek Ukrainos prezidentas Vladimiras Janukovyčius sugebės kontroliuoti šių organizacijų veiklą, turint omenyje tai, kad praeityje jis pats buvo su jomis susijęs.

Nereikėtų tikėtis, kad Rusijos užsienio politikos spaudimas sumažės po Vilniaus viršūnių suvažiavimo. Labiausiai tikėtina, kad jis ir toliau bus nepaprastai stiprus. Tačiau ne tik Ukraina atsidūrusi Rusijos Federacijos dėmesio centre. Pastaruoju metu Maskva naudoja prieigos prie savo rinkos instrumentą prieš Moldovą net aktyviau. Rusijos priežiūros tarnybos jau sustabdė alkoholių gėrimų iš Moldovos (vyno ir brendžio) tiekimą į Rusijos rinką bei grasina įvesti draudimą vaisiams bei daržovėms. Tai – jautrus klausimas Moldovos vyriausybei, tačiau tikrai ne kritinis. Iki šios dienos, Kišiniovas sugebėjo išlaikyti savo tvirtą poziciją dėl judėjimo Europos linkme.

Visiškai kitoks scenarijus susiklostė Armėnijoje. Šiai šaliai nepavyko atsispirti Rusijos daromam spaudimui, o iš karto po Armėnijos prezidento Seržo Sarkisiano apsilankymo Maskvoje, jis paskelbė, kad Armėnija ketina prisijungti prie Rusijos vadovaujamos Muitų sąjungos, į kurią taip pat įeina Baltarusija ir Kazachstanas. Tokiu būdu Jerevanas perbraukė daug metų puoselėtą Europos integracijos projektą ir bus pririštas prie Maskvos ilgam.

Šiame kontekste, Rusijos atstovai, ypatingai Rusijos prezidento V. Putino patarėjas, atsakingas už Muitų sąjungą bei santykius su Ukraina, Sergejus Glazjevas atvirai teigia, kad iš karto po Asociacijos sutarties pasirašymo, Maskva vienašališkai pašalins Ukrainą iš Nepriklausomų valstybių bendruomenės Laisvosios prekybos srities, nors tokio žingsnio teisėtumas labai ginčytinas. Kadangi po Asociacijos ir Laisvosios prekybos sutarčių pasirašymo Ukraina nebevykdys importo įsipareigojimų dėl prekių iš ES, Eurazijos ekonominė komisija paskirs vienodą muitų tarifą prekėms iš Ukrainos. Taigi, netolimoje ateityje Ukrainai teks patirti prekių, eksportuojamų į Rusiją, kiekio sumažėjimą, galintį siekti iki 25 proc. Ukrainos pramonė bei valstybės biudžetas dėl to patirs milijardinių nuostolių. Eurokomisarai bei Europos Parlamento (EP) nariai užtikrina Ukrainos vyriausybę, kad rems Kijevą pereinamuoju periodu, t.y. 2014 m. Viliamasi, kad Briuselis laikysis duoto žodžio ir nepaliks Ukrainos vienos akistatoje su Rusija, kurios prezidentas Vladimiras Putinas trokšta geopolitinio revanšo bei Kijevo grąžinimo į Eurazijos regioną bet kokia kaina.

Tuo tarpu Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius oficialiai pareiškė, kad Ukraina atitinka visus kriterijus, būtinus Asociacijos ir Laisvosios prekybos sutarčių pasirašymui. Ukrainos vyriausybė patvirtino Asociacijos ir Laisvosios sutarties projektus, šiuo metu ruošiamasi Ukrainos ekonomikos reformavimui dėl atitikimo ES standartams. Be to, didelis dėmesys skiriamas demokratinių standartų ir žmogaus teisių stiprinimui.

Atsižvelgus į visa tai, teisūs tie ekspertai, kurie kalba apie galimą Rusijos europeizaciją per Ukrainą, kadangi Kijevas taip pat iš dalies daro įtaką „mąstančių rusų protams ir širdims, tiems, kas remia vieningą Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko, o ne Rusiją – paskutinę stabilumo salą ar apsuptą tvirtovę.“

Tikėtina, kad naujoji istorinė Ukrainos misija yra grąžinti Rusiją į Europą bei užbaigti vieningos, kultūrinės, civilizacinės, ekonominės ir energetinės Europos formavimosi procesą, o ne sukurti naujas XXI amžiaus Europos skaldymo ir konfrontacijos linijas.