Kaip rašo „The Guardian“, padrąsintas diplomatinio triumfo dėl Sirijos, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atgavo dalį pasitikėjimo savimi, kuris jį buvo apleidęs per praėjusiais metais vykusius protestus dėl jo perrinkimo. „Greenpeace“ organizacijos aktyvistai pasodinti už grotų, diplomatas Nyderlanduose sumuštas, o buvusios Sovietų Sąjungos respublikos persekiojamos – Kremlius uždraudė lietuviško sūrio importą, nes Lietuvoje vyks ES viršūnių susitikimas, o Ukraina ujama dėl to, kad drįsta šiame susitikime dalyvauti. Taigi kokios reakcijos į V. Putino naujai įgautą pasitikėjimą užsienio politikoje vyrauja didžiųjų Europos valstybių sostinėse bei ar jų reakcija vienbalsė?

MyEP pateikia didžiausių Europos valstybių politikos apžvalgininkų analitinių straipsnių ištraukų ciklą, kuriame nagrinėjama, kaip šios Europos šalys sprendžia su Rusija iškilusias problemas. Jau publikavome medžiagas apie didžiausių Europos šalių santykius su Rusija:

Ispaniškame leidinyje „El País“ išspausdintame Carmen Claudin straipsnyje aptariamas Ispanijos požiūris į Rusiją.

Atrodo, kad Ispanija mano, jog Vladimiro Putino valdoma Rusija nekelia jai problemų. Pastarojo meto įvykiai, dėl kurių Rusija ir vėl atsidūrė dėmesio centre – šios rolė Sirijos konflikte ar spaudimas, daromas Ukrainai, kad ši nepasirašytų naujosios Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga (ES) lapkričio mėn., - nesulaukė ypatingo dėmesio Madride.

Nepaisant 2009 m. kovo mėn. pasirašyto strateginės partnerystės susitarimo tarp šių dviejų valstybių, nėra jokių ženklų, kad Rusija rimtai vertintų Ispaniją kaip šalį, turinčią daug svorio ES. Naujoje Rusijos užsienio politikos koncepcijoje, taikomoje nuo 2013 m. vasario mėn., kurios kiekvienas žodis atsakingai pasvertas, atskira pastraipa skirta dvišalių santykių vystymo svarbai su ES valstybėmis, tokiomis kaip Vokietija, Prancūzija, Italija ir Nyderlandais, tuo tarpu Ispanija patenka į kategoriją „kitos valstybės“. Karinio bendradarbiavimo sutartis, pasirašyta tarp šių dviejų šalių 213 m. liepos mėn., atrodo, rimčiausias dvišalių santykių tarp Ispanijos ir Rusijos įvykis.

Ispanija retai atsiskiria nuo Briuselio politikos Rusijos atžvilgiu, o kai ji tai daro, kaip įvyko derybose dėl vizų panaikinimo Rusijos piliečiams, įvažiuojantiems į Šengeno zoną, arba atsisakymo pripažinti Kosovą atveju, Ispanija linkusi šlietis prie Rusijos.

Galbūt vieną dieną Ispanija suvoks, kad Rusijos atveju nepakanka tik palaikyti draugiškus santykius ir laikytis nekritikavimo politikos tam, kad Rusija iš tiesų įvertintų Ispaniją kaip strateginę partnerę. Siekis sudaryti sutartis, be jokios abejonės, svarbus, tačiau tai nėra tas pats, kas politikos vykdymas.