Simboliška, kad šis renginys įvyko visam pasauliui apskriejus žiniai apie Nelsono Mandelos, pelniusio didžiulę pagarbą už kovą su apartheido režimu Pietų Afrikos Respublikoje, mirtį. Jis buvo laikomas vienu iš iškiliausių XX amžiaus politikos veikėjų.
 
Tarp garsių “Europos namų” svečių – vienas iš Baltarusijos opozicijos lyderių Aliaksandras Milinkievičius ir Kubos judėjimo „Moterys baltais drabužiais“ lyderė Berta Soler. Jie yra apdovanoti kasmet Europos Parlamento teikiama Sacharovo premija, kuriai šiemet sukanka 25 metai.

Viceministras V. Leškevičius: laisvė neateina savaime
 
Renginio atidaryme dalyvavęs užsienio reikalų viceministras Vytautas Leškevičius teigė, kad Lietuvos žmonės kaip niekas kitas gerai supranta, kad laisvė neateina savaime, jos niekas neatneša, už laisvę reikia kovoti.

“Mano Tėvynėje tai labai gerai žinoma, mes kovojome, buvome okupuoti, ši kova nusinešė daugybę aukų, sukėlė daugybę kančių, laužė likimus, išskyrė šeimas, bet nepasidavėme, kovojome ir mūsų kova įkvėpė kitus, pravėrė kelią kitiems kovoti įkandin mūsų”, - kalbėjo jis.

Pasak jo, būdama Europos Sąjungos (ES) ir daugybės kitų tarptautinių organizacijų nare, Lietuva jaučia ypatingą savo priedermę neleisti užmiršti laisvės kovų ir padėti tiems, kas yra laisvės kelyje.

“Pažiūrėkime į Ukrainos įvykius – tai yra istorijos vyksmas, čia vienas iš dalykų, kuris vėl sugrąžino į pokalbį ES, čia vienas tų dalykų, kur Europa turi reaguoti, tai jos užsienio politikos prasmė. Turime užtikrinti, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, neišsivystytų į represijas ir kraujo praliejimą, kokį mes atsimename iš sovietinių laikų”, - pabrėžė viceministras.

Kreipdamasis į Aliaksandrą Milinkievičių ir Bertą Soler, jis išreiškė savo susižavėjimą tuo, ką jie yra padarę, tačiau atkreipė dėmesį, kad nenorėtų atsidurti jų padėtyje. “Mes norime būti panašūs į jus, bet neturime pavydėti tų išbandymų, kuriuose atsiskleidė jūsų narsa. Ir nežinau, ar kuris nors iš mūsų taip pat elgtųsi toje padėtyje, kurioje atsidūrėte jūs”, - sakė jis.

Europarlamentaras L. Donskis: žmonės priklauso žmonijai, o ne valstybei

Europarlamentaras Leonidas Donskis taip pat negailėjo gerų žodžių kovotojams už žmogaus teises ir pabrėžė, kad labai svarbus suvokimas, kad žmogus priklauso žmonijai, o ne valstybei ar politinei santvarkai.

“Ankščiau vakarų pasauliui buvo aiškus blogio ir gėrio žemėlapis, dabar jis gerokai supainiotas. Yra šalių, kurios pasiekė daug ekonomikoje, bet žmogaus teisių srityje jiems dar yra daug ką nuveikti. Yra kažkas siaubingo, ką Kinija daro su diktatūra, disidentais ir žmogaus teisių gynėjais. Gerbiama šalis negali leisti daryti to, kas daroma su Kinijos teisininkais ir juristais, kurie gynė disidentus”, - piktinosi profesorius.

Taip pat jis išskyrė Rusijos atvejį. “Šiandieninė Rusija nėra buvusi Sovietų sąjunga, bet Boriso Jelcino epochos viltis, kad Rusija gali būti mylima ir branginama Europos partnerė, neišsipildė. Nes iškiliausi žmonės čia gali būti priversti stoti prieš teismą, nes neva yra agentai ar gauna finansavimą iš užsienio. Tai yra Sovietų Sąjungos likučiai”, - dėstė jis.

L. Donskio nuomone, yra labai didelė problema – ištikimybė visiems žmogaus teisių principams. “Mums patinka kovoti prieš kai kurias problemas, mielai pasisakome pries vienus pažeidimus, bet priimame kitus. Nėra jokio heroizmo kalbėti apie Kiniją ar Rusiją, bet daug sunkiau pasisakyti prieš tendencijas mūsų pačių šalyje, apie dalykus, susijusius su tiesiogine politika”, - tikino L. Donskis.

Kaip pavyzdį jis pateikė homofobiškų nuotaikų Lietuvoje buvimą, kai yra pažeidžiamos lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) teisės.

“Reikia ginti visą paketą teisių, o ne tas pyrago razinas, kurias mes patogiai išsitraukiame. Įsipareigoti sunku, nes būdamas taikoje su viena visuomenės grupe, atsidursi nesantaikoje su kita, todėl žmogaus teisių gynėjai turi pripažinti, jog jie bus nepopuliarūs. Tas įsipareigojimas stipresnis, nei noras būti žvaigžde”, - pabrėžė europarlamentaras. Jis akcentavo, kad iškiliausi žmogaus teisių gynėjai buvo kankiniai, kurie buvo nužudyti kalėjimuose arba nukankinti.

Pasak L. Donskio, svarbiausia kuklumas ir supratimas, kad jokie biografijos ar kūrybos laimėjimai negali būti pateisinami, jei nieko nedarai, kad žmonijos kančios sumažėtų. 

“Moterys baltais drabužiais” lyderė: mus muša, žemina už tai, kad norime laisvės

Kubos judėjimo “Moterys baltais drabužiais” lyderė Berta Soler džiaugėsi, kad pavyko apsilankyti Lietuvoje, šalyje, kuri nesitaiksto, kad vien ji laisva, kai kitos nėra laisvos. 2003 metais, kai 75 žmonės Kuboje buvo įkalinti dėl to, kad skatino įgyvendinti Visuotinių žmogaus teisių deklaraciją, moterys iš skausmo susibūrė į taikų judėjimą.

“Mes neturėjome vilties, išėjome į gatves, lankėmės bažnyčiose, meldėmės už mylimų žmonių laisvę, eidavome savo miestų gatvelėmis, apsirengusios baltais rūbais. Balta spalva – tai tyrumo, meilės ir taikos simbolis. Mūsų ginklas – gladiolė, kuri nėra Kubos nacionalinė gėlė. Tai gėlė, kuri žydi ištisus metus, naudojame ją kaip šeimos simbolį – ji turi keletą žiedų, kai vienas nuvysta, išsiskleidžia kitas, ji kaip šeima neturi pabaigos”, - teigė iš Kubos atvykusi moteris.

B. Solar pasakojo, kad Kubos vyriausybė išdraskė šeimas, darė kratas vien todėl, kad moterys į gatves ėjo taikiai kovoti. Pasak jos, kiekvieną sekmadinį vyriausybė bando išsklaidyti judėjimą, įbauginti moteris, nes jos naudojasi religijos, tikėjimo, susibūrimo laisvėmis.

“Mus muša, žemina, kartais net suima, išveža į negyvenamas vietas, šimtus kilometrų nuo namų. Taip elgiasi Kubos vyriausybė. Jos tikslas – kad negalėtume pasinaudoti žmogaus teisėmis, kurios turi būti gerbiamos kaip ir pagrindinės teisės”, - tikino ji.

Judėjimo lyderė teigė, kad didžiuojasi tuo, kad 2005 metais “Moterys baltais drabužiais” gavo A. Sacharavo premiją, nes šis apdovanojimas tapo tarsi skydu ir apsauga tiek Kuboje, tiek už Kubos ribų.

“Mes esame pripažintos tarptautiniu mastu ir tai mums labai padeda. Mes ieškome tarptautinės pagalbos, palaikymo, Kubai reikia laisvės ir aš pritariu viceministrui, kuris pasakė, kad laisvės niekas neatneš. Kubos žmonių laisvė priklauso nuo mūsų pačių, bet mums reikia šalių ir vyriausybių, kurios myli demokratiją, palaikymo, mums reikia jų moralinės ir dvasinės pagalbos, pagarbos žmogaus teisėms, mes norime pakeisti Kubos istoriją ir norime padaryti tai taikiai”, - pabrėžė B. Solar.

Moteris atkreipė dėmesį, kad nebūna nei kairės, nei dešinės diktatūros, diktatūra ir yra diktatūra, todėl reikia ją išnaikinti, negalima jos maitinti, kad ji augtų.

“Norime Kuboje išnaikinti nebaudžiamumą, neteisingumą, kai žmonės suimami be pagrindo. Vienintelis būdas – taiki kova, bet tai kovai būtina visų laisvę mylinčių šalių pagalba. Juk laisvė nenuperkama, neparduodama, ji iškovojama”, - reziumavo ji.

Baltarusių opozicijos lyderis: Europa neturi sakyti mums “Viso gero”

Vienas iš Baltarusijos opozicijos lyderių Aliaksandras Milinkevičius atvirai prabilo apie problemas, esančias jo šalyje.

“Mano šalyje, vadinamoje “paskutine Europos diktatūra”, vis mažiau demokratijos, čia norima viską kontroliuoti, todėl kuriami ištisi mechanizmai. Daugelyje įmonių yra direktoriaus pavaduotojai ideologiniais klausimais, kurie turi sekti žmones, kokias pažiūras jie išpažįsta, ar dalyvauja piketuose ir manifestuose. Jie pasižymi ir tokiu būdu gaudo kitaminčius, o tokių visada yra. Tokiu būdu šalyje valdžia bando izoliuoti opoziciją. Būsi lojalus – dirbsi mūsų šalyje, nebūsi – atsidursi gatvėje. Žmonės atleidžiami. Ideologai sudaro sąrašus, o žmonės bijo prarasti darbus. Sistema veikia puikiai, juk žmogus bijo prarasti darbą labiau nei mirties”, - pasakojo jis.

Taip pat jis piktinosi, kad rinkimų metų opozicija neprileidžiama prie biliutenių skaičiavimo ir paprasčiausiai yra pateikiami reikalingi balsavimo rezultatai - tad valdžios išrinkti yra neįmanoma, juo labiau jos kontroliuoti.

Opozicijos atstovas apgailestavo, kad Baltarusijos santykiai su vakarais labai sudėtingi, tačiau, jo manymu, būtų labai pavojinga esant dabartinei situacijai sakyti, kad Baltarusija nepasirengusi bendradarbiauti su Europa, nes yra nesavarankiška.

“Sakyti “Viso gero”, kai būsite pasiruošę, ateikite, būtų katastrofiška. Mums svarbu, kad Europa turėtų kantrybės, tai svarbiausia. Dabartinėmis sąlygomis galima dirbti, kad baltarusių galvose būtų daugiau laisvių ir Europos, mažiau diktatūros. Gal vieną gražią dieną būsime Europoje. Aš save laikau europiečiu, bet svarbu, kad tai formuotųsi ir kitų žmonių pasąmonėje. Po Baltarusijos izoliacijos tik padidėjo represijų, pagausėjo politinių kalinių, žiniasklaida neteko laisvės, padidėjo baimė ir sustiprėjo antieuropietiškos nuotaikos – žmonės isšigando, kad juos izoliavo ir ėmė dairytis į kitą pusę”, - aiškino opozicijos atstovas.

Jo teigimu, svarbu išnaudoti visas galimybes bendradarbiavimo su visuomene plėtojimui, svarbu, kad Lietuvos ir Lenkijos verslas kuo glaudžiau bendradarbiautų su Baltarusijos, nes tai būsimos demokratijos pagrindas.

“Privalės būti pravesta privatizaija, nes be to nebus rinkos ekonomikos. Svarbu, kad ne tik Rusijos oligarchai pirktų mūsų ekonomiką, svarbu, kad būtų nepriklausomybės balansas, negali viena šalis supirkti visų mūsų aktyvų”, -svarstė jis.

Lietuviams jis išreiškė didelę padėka už tai, kas jie yra Baltarusijos lobistai Briuselyje. “Ačiū eurodeputatams. Dažnai norima greitų rezultatų, o tai ilgas procesas, bet lietuviai ir lenkai visada kelią Baltarusijos klausimą, mums tai labai svarbu. Atsakomybė pirmiausiai gula ant mūsų pečių, bet be jūsų paramos mums tai bus sunkiau padaryti”, - teigė A. Milinkevičius.

L. Andrikienė: Rusija sugebėjimu pažeminti žmogų nuo 18-ojo amžiaus nelabai pasikeitė

Europos namuose vykusiame renginyje taip pat dalyvavo ir europarlamentarė Laima Andrikienė. Kalbėdama diskusijoje L. Andrikienė sakė, kad savo darbą Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitetyje, kuriam priklauso nuo 2004 metų, labai vertina dėl įgyto patyrimo. Per tuos metus teko bendrauti su daugeliu A. Sacharovo premijos laureatų. Be klausimo, kam skirti premiją, yra dar ir kitas klausimas: kaip pažymėti žmones, kurie irgi buvo verti premijos, bet jos negavo. Europarlamentarė džiaugėsi, kad šiais metais premija skirta pakistanietei Malalai Yousafzai, dar visai vaikui, išdrįsusiai pareikalauti teisės į švietimą.

„Mano šių metų nominantas buvo Michailas Chodorkovskis, – sakė L. Andrikienė, – tai žmogus, kuris norėjo matyti kitokią Rusiją, siekė joje žmogaus teisių ir laisvių, bet jau dešimt metų yra pūdomas kalėjime.“

Europarlamentarė prisiminė, kaip prieš kelerius metus lankėsi Maskvoje, M. Chodorkovskio teismo posėdyje, kur teisiamasis buvo įkalintas stikliniame narve tarsi būtų ne žmogus. Tas vaizdas europarlamentarei priminė Rusijos istorijos puslapį iš mokyklinio vadovėlio apie Jemeljano Pugačiovo sukilimą, kurį numalšinus sukilimo vadas buvo vežiojamas ir demonstruojamas kaip žvėris.

„Rusija sugebėjimu pažeminti žmogų nuo 18-ojo amžiaus nelabai pasikeitė, – kalbėjo europarlamentarė. – Bet tikiuosi sulaukti dienos, kai Michailas Chodorkovskis kalbės Europos Parlamente. Nebūtinai kaip A. Sacharovo premijos laureatas. Taip pat tikiu, kad sulauksime ir kitokios Rusijos, ir kitokios Baltarusijos, kurios piliečiai galės džiaugtis visomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.“