Kaip rašo DW, šiame mažame kambarėlyje, esančiame 20-ajame Paryžiaus rajone, daug žmonių, jie linksmi ir įvairūs, visi 18 - 25 metų amžiaus. Šio vakaro susitikimo tikslas – išrinkti „Pastogės“ („The Shelter“), kuri taps antraisiais namais LGBT jaunimui, atstovą.
„Esu čia, nes mano tėvai mane atstūmė dėl to, kad esu gėjus“, - pasakoja 19-metis paryžietis Samuelis. „Jie religingi, todėl nenori, kad jų namuose gyventų gėjus. Praradau tėvus, seserį, brolį, senelius, dėdę, visą savo šeimą. Jie sako: „Jis gėjus, į mano sūnų įsikūnijo velnias“. Jie persikėlė, pakeitė savo gyvenimus, pasikeitė telefono numerius, pakeitė viską. Tai tikrai sunku.“
Savaitę Samuelis bastėsi gatvėmis, nežinojo, kur eiti. Tada draugas jam papasakojo apie „Pastogę“ – laikiną prieglobstį jaunosioms homofobijos aukoms. Organizacija, remiama valstybės, buvo įkurta Nicolaso Noguierio 2003 m. Nuo įkūrimo ši 55 butų tinklą turinti organizacija jau padėjo 500 asmenų visoje Prancūzijoje.
Debatai dėl gėjų santuokos
Šios organizacijos narys Johanas sako, kad „Pastogė“ apiberta prašymų padėti nuo tada, kai praėjusiais metais Prancūzijoje vyko debatai dėl gėjų santuokų.
„Per vieną mėnesį sulaukėme tiek skambučių, kiek sulaukdavome per metus“, - pasakoja Johanas. „Tai be galo daug. Praėjusį pavasarį sulaukdavome 500 skambučių per mėnesį, ir dabar išlieka panaši situacija. Prancūzijoje yra daug tyliosios homofobijos, o debatai dėl gėjų santuokų ją atskleidė.“
Nors Prancūzija nėra vienintelė šalis, kenčianti nuo homofobijos, „Pastogė“ – vienintelė tokio pobūdžio organizacija.
„Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Belgija ar Kanada, rodo susidomėjimą, tačiau šiandieną esame vienintelė organizacija pasaulyje, kuri padeda nukentėjusiems nuo homofobijos jų pačių šeimose“, - aiškina jis. „Tai gėdinga, kad tokių organizacijų nėra niekur kitur. Nemanau, kad užsienyje yra mažiau homofobijos.“
Nuolatinė gyvenamoji vieta nesiūloma
22-ejų Janvanshiras iš Azerbaidžano apsistojęs „Pastogėje“ nuo 2013 m. kovo mėn. Jam teko palikti gimtinę, nes ten jis buvo paguldytas į ligoninę bei jam buvo suteiktas priverstinis gydymas, kuris turėjo, kaip manyta, padėti jam išgyti nuo homoseksualumo. Prancūzija – vienintelė valstybė, pasiūliusi jam prieglobstį.
„Kreipiausi į įvairias asociacijas skirtingos valstybėse. Tada susisiekiau su šia organizacija Prancūzijoje“, - savo istoriją pasakojo Janvanshiras. „Koordinatorius man pasakė, kad jie man padės susirasti teisininką, kuris apgins mano teises Europoje. Taip Europa ištiesė man pagalbos ranką. Jaučiausi saugus, nes man padėjo daugybė organizacijų ir žmonių.“
Maža to, kad Janvanshirui buvo pasiūlyta vieta apsistoti, „Pastogė“ siūlo užsiėmimus, kad laikinieji gyventojai „atsistotų ant kojų“, kartais netgi tiesiogine prasme. Šįvakar, pavyzdžiui, susirinko 10 gyventojų, kurie užsirašė į šokių kursus, pasiūlytus čia pat, „Pastogėje“.
Be socialinės veiklos, organizacija taip pat padeda laikiniesiems gyventojams susirasti darbą, paduoti paraiškas dėl mokslų į universitetus bei gauti socialines išmokas. Organizacija suteikia „saugų prieglobstį“, o laikiniesiems gyventojams leidžiama čia likti daugiausiai šešis mėnesius. Per tą taiką tikimasi, kad jie susiras naują vietą gyventi.
Pradedu naują gyvenimą
20-metė paryžietę Caroline senelė išspyrė iš namų, kai sužinojo kad ji yra lesbietė. Nuo tada, kai šių metų kovo mėn. mergina persikėlė gyventi į „Pastogę“, ji susirado darbą, kur dirba su mažais vaikais. Ji teigia, kad yra išsigandusi, bet laiminga, nes pagaliau gali būti savimi.
„Kaip tik šiuo metu pradedu naują gyvenimą“, - sako ji. „Tik pradedu suvokti save, kaip yra gera būti savimi, būti patenkintai tuo, ką jauti ir nesijausti, kad nesi normali. Galėčiau pasakyti, kad dabar prasidėjo mano tikrasis gyvenimas.“
Kaip ir daugelis kitų, Caroline teigia, kad norėtų grįžti į „Pastogę“ ir vykdyti savanorišką veiklą čia, kai susiras, kur gyventi. Ji tikisi padėti žmonėms, nes jai padėjo, kai jai to reikėjo labiausiai, mergina nori padėti žmonėms suvokti, kaip daugiau nebebūti aukomis.