Sajida paaiškino, kad jos vyras ją muša, grįžęs į pabėgėlių stovyklą po kasdienės kelionės į jų paskandintus namus, bandydamas išgelbėti bent dalį daiktų ir statybinių medžiagų.
Kita pakistanietė, Rahat, pasakoja: „Vanduo kilti pradėjo naktį, o ryte mes jau braidžiojome vandenyje iki šlaunų, bandydami išgelbėti savo gyvulius ir daiktus... Visai netrukus namas sugriuvo ir mūsų ateitis išsisklaidė purviname vandenyje tiesiog mūsų akyse. Potvyniai pasiglemžė namą ir dalį mūsų gyvulių. Dabar mums nieko nebeliko“.
Trečiadienį, rugpjūčio 18 d. M. Morzaria telefonu iš Naujojo Delio (Indija) aiškino „EUobserver“, kad ji renka liudijimus ir skelbia juos Europos Sąjungos (ES) interneto svetainėje verčiama moralinių paskatų.
„Šie žmonės skyrė mums laiko, nors mes ir neatvykome pas juos su pilnomis rankomis, nes mūsų misijos tikslas buvo įvertinti padarinius. Pajutau pareigą pasidalinti visu tuo. Paprastai mes girdime, ką pasakoja aukštesnę padėtį užimantys žmonės, o ne tie, kurie iš tiesų kenčia“.
Jos teigimu, Sajidos liudijimas parodo kitą nelaimės pusę – psichologinį jos poveikį mažoms bendruomenėms ir šeimoms: „Maisto ar vandens poreikis aiškiai matomas. Tačiau iš šono nepastebima šeimos narių, paprastai moterų, našta, kurioms tenka susidoroti su nelaimės sukeltu sukrėtimu“.
M. Morzaria, dirbanti EK humanitarinės pagalbos organizacijoje „ECHO“, rugpjūčio 10–12 dienomis kartu su „Oxfam“ organizacijos savanoriais džipu keliavo per karo ir potvynio nualintus rajonus. Mokėdama hindi kalbą, ji daugiausiai bendravo su moterimis, nes kitos, paprastai iš vyrų sudarytos pagalbos misijos kontaktuoja tik su pakistaniečiais vyrais.
EK „ECHO“ biuras Islamabade, turintis 5 nuolatinius darbuotojus, jau įvykdė keturias situaciją įvertinti skirtas misijas potvynio zonose, kurių bendras plotas atitinka Italijos teritoriją, ir kuriose dabar yra 20 mln. be namų likusių žmonių. Kol kas biuras iš ES pagalbos fondų gavo 9 mln. eurų, bet tikisi, kad suma bus padidinta iki 14–15 mln.